Pasidairykime į mažiuosius Utenos rajono miestelius, kurie pirmoje Lietuvos Respublikoje buvo pilni gyvybės ir šurmulio.
Tauragnai – vienas gražiausių Aukštaitijos kampelių. Nedidelis, tylus provincijos miesteliukas dunkso didelio ežero pakrantėje. O ežeras ilgas, nusidriekiantis dešimtis kilometrų. Laikomas giliausiu Lietuvoje. Aplink jį daugybė mažesnių ežerėlių, kalvelių ir klonių. O nuo jų atsiveria vaizdas į visą plačiąją apylinkę.
Manoma, kad pirmosios bažnyčios statybos Tauragnuose siekia Vytauto Didžiojo laikus. Lietuvai priėmus krikščionybę, Jogaila 1387 metais pastatė Lietuvoje septynias bažnyčias. Tauragnų bažnyčia buvo pirmoji iškilusi rytinėse Lietuvos žemėse.
Aukštas kalnelis, kuriame iškilo krikščionių namai, pagonių laikais buvo vadinamas romuva. Vaidilutės kurstydamos amžinąją ugnį su siaubu žvelgė į naujosios religijos plėtrą. Manoma, kad Tauragnuose vietiniai sudegino tris pirmąsias katalikų šventoves ir dar ilgai priešinosi naujajam tikėjimui.
Tauragnai pirmoje Lietuvos Respublikoje buvo valsčiaus centras. Gyvenvietę puošė sena, medinė devyniolikto amžiaus pabaigoje statyta bažnyčia. Šventovę išgarsino galingi, dvidešimties balsų vargonai, kurių aidas skambėjo visoje parapijoje.
Tauragnai neatsiejami nuo netoli stovinčio Taurapilio piliakalnio. Kalvelę ežero vanduo supa iš dviejų pusių. Tarpukaryje giedrą dieną nuo piliakalnio viršūnės atsiverdavo vaizdas į gretimų miestelių bažnyčių bokštus, dalį Labanoro girios.
Giliausiame Lietuvoje Tauragno ežere veisėsi gausybė įvairiausių žuvų rūšių. Vietiniai porindavo, kad ištraukdavo po tris pūdus sveriančias gėlavandenes. Netoliese esantis Labės ežeras tęsiasi du kilometrus. Vietiniai buvo labai iškalbingi: už simbolinį mokestį turistams suokė įvairiausias istorijas ir legendas. Vasaromis, pakrantėse pardavinėjo vėžius ir baravykus.
Už dvylikos kilometrų nuo Tauragnų yra Kirdeikiai. Gyvenvietė apsupta ežerėlių. Besikuriančiame miestelyje, tarpukaryje, buvo keletas krautuvių, pašto agentūra, pradžios mokykla, didelė parapijos namų salė. Bažnyčią pastatė iš okupuotų Linkmenų į Kirdeikius pasitraukęs kunigas Juozas Breiva. Iš kaimelio su keliomis trobomis vietovė virto bažnytkaimiu.
Užpalių miestelį kerta Šventosios upė. Pirmoje Lietuvos Respublikoje miestelio gatveles puošė aukšti, skardiniais stogais dengti, mūriniai namai. O Šventosios upės pakrantėmis bolavo trobos. Ant juodalksnio šakų supdavosi gimnazistai. O prie malūno, ties šniokščiančios upės užtvanka, ateidavo pirmąją meilę išgyvenusios merginos.
Anapus tilto, vakarinėje Užpalių miestelio pusėje, ištisomis dienomis girdėjosi kalamos geležies rauda. Šalia – bulvienojus graužiančių ožkų mekenimas. Šioje gyvenvietės dalyje didžioji dalis trobų buvo mažos ir apskurusios, o gatvelės siauros ir purvinos.
Kitoje tilto pusėje, gatvės ir turgaus aikštė buvo grįstos akmenimis. Šalia buvo valsčiaus centras ir policijos nuovada. Daugybė įvairiausių prekių ir manufaktūros krautuvių. Ir vienintelis Užpaliuose knygynas. Devynioliktame amžiuje iškilusios Švenčiausios Trejybės bažnyčios vidus tarpukaryje buvo išremontuotas ir perdažytas. Gausiai puoštas vitražais ir įvairiomis graviūromis viliojo parapijiečius.
Policijos nuovados viršininkas gausiai rašė protokolus už „naminės“ gamybą. Užsivertusi dokumentais nuovados raštinė nespėjo išrašinėti baudų. Užpaliečiai nepasitenkindavo daigintų miežių želmenimis – „valstybinę“ ir „cukrinę“ gamindavo kas trečia troba.
Apskritai užpaliečiai buvo įvardinami, kaip malonūs žmonės. Kiekvienas turėjo puikiausią vežimą ir bent po du riebius arklius. Tiesa jaunimas ar inteligentai paprastai lekiodavo dviračiais. Dėvėdavo namų darbo drabužius, bet kaklaraiščius pirkdavo parduotuvėje.
Šiltuoju metų laiku maudydavosi skaidriame Šventosios upės vandenyje. O per šventosios Trejybės atlaidus visi sugužėdavo į Krokulą. Krokula vadinta nedidelė, bet labai jaukiai įrengta koplyčia. O per ją tekančio gydomojo šaltinio vandeniu plaudavo žaizdas ir kojas. Visa Užpalių apylinkė garbindavo šventą šaltinėlį ir kibirais tempdavo vandenį į namus.
Atlaidų metu aplink koplyčią būriuodavosi daugybė išmaldos prašytojų. Giedodavo giesmes visu balsu. Atsiklaupę keliais eidavo link šaltinėlio su tuščiais buteliais ir „uzbonais“ po pažastimi.
Tomas Sušinskas
