Vakaruose smulkus verslas – gerovės pagrindas, Lietuvoje pamirštas, o Vilniuje ignoruojamas

Išsivysčiusiose vakarų valstybėse smulkus ir vidutinis verslas yra valstybių ekonomikos stuburas ir raumenys. Per paskutinius dešimtmečius jo mastai, augimo tempai ir vaidmuo tapo labai reikšmingi. Pavyzdžiui, smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuje Vokietijoje sukuriama apie 80 % BVP ir net 98 % įmonių priklauso būtent šiai grupei. Šiame sektoriuje dirba 80% visų darbuotojų.

Važiuojant kaimyninės Lenkijos miestų ir miestelių gatvėmis pakelėse pastebi daugybę mažų įmonių, siūlančių įvairias paslaugas – nuo mažų parduotuvėlių, nedidelių automobilių servisų iki žoliapjovių ar dviračių remonto. Panašūs vaizdai Italijoje ar Turkijoje.

Tuo metu Lietuvos miesteliuose smulkūs ar šeimyniniai verslai yra retas reiškinys ir, einant laikui, neatrodo, kad plėstųsi, o, atvirkščiai, traukiasi dėl prekybinių tinklų ar kitų didelių verslo ryklių konkurencijos. Tai nesąžiningas žaidimas. Jau retai didesniame miestelyje rasi maisto produktų parduotuvę, nepriklausančią vienam ar kitam tinklui, o jeigu dar tokia gyvuoja, tikėtina, kad po metų kitų jau ant jos sienų kabės visiems žinomas prekinis ženklas. Panašios tendencijos išlieka dėl degalinių, autoservisų, kavinių, vaistinių ar knygynų. Reikia tikėtis, kad bent maža dalis smulkių verslininkų, pasidabinusių visiems žinomais prekiniais ženklais, dirba pagal Lietuvoje vis populiarėjančią franšizės sutartį.

Statistiškai Lietuvoje, „Eurostat“ duomenimis, verslu užsiima 9,7 proc. visų dirbančiųjų ir šis skaičius yra vienas mažiausių ES. Lietuvos ekonomistai įsitikinę, kad tokių mūsų šalyje yra kur kas daugiau, tačiau skaičiai nekelia optimizmo, o tendencijos verčia ieškoti priežasčių, kodėl ši situacija nesikeičia. Liūdniausia, kad iš valstybės atsakingų institucijų nesigirdi, kad ši problema būtų keliama, gal tik politikų kalbose prieš rinkimus pasigirsta susirūpinimas dėl mažųjų verslo žaidėjų, tačiau tai baigiasi tik kalbomis.

Dažnai iš politikų girdime, kad smulkus ir vidutinis verslas – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, turintis esminį poveikį šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui. Pridurčiau, kad smulkaus ir vidutinio verslo reikšmė yra ypatingai svarbi bendrojo vidaus produkto augimui, naujų darbo vietų kūrimui, regionų socialinių – ekonominių skirtumų mažėjimui, eksporto plėtotei, kriminogeninės būklės gerėjimui, šalies vidurinės klasės kūrimui. Atrodytų, tai svarbiausi Lietuvos uždaviniai, kurių sprendimų turėtų imtis valdžia, tačiau, ką matome šiandien? Tokios verslo formos, kaip Mažosios bendrijos, kurios buvo sukurtos palengvinti smulkiojo verslo pradžią, šiais metais, Seimui priėmus pataisas ir panaikinus mokestines lengvatas jų nariams, tarp pradedančių ir smulkių verslininkų visiškai prarado turėtą patrauklumą.

Daug vilties smulkusis verslas dėjo į taip laukiamą naująjį ES paramos periodą. Ūkio ministerija ką tik paskelbė pirmąjį kvietimą teikti paraiškas SVV įmonėms pagal priemonę „Regio Invest LT+“. Daugelio smulkaus verslo atstovų rankos nusileido, sužinojus, kad pagal šią priemonę investuotojas turės investuoti ne mažiau kaip 0,2 mln. eurų privačių lėšų, įkurti ne mažiau kaip 10 darbo vietų ir jas išlaikyti ne mažiau kaip 3 metus. Šie reikalavimai pakeliami nebent sėkmingai versle veikiančiai vidutinei įmonei, tačiau jų sunkiai gali laikytis smulkus verslininkas. Jau nekalbant, kad ES paramos dalis ar taip vadinamas intensyvumas vidutinėms įmonėms bus subsidijuojama tik 35 proc. projekto, o mažoms ir labai mažoms įmonėms tik 45 proc.

Žinant, kaip sudėtinga šiandien mažam verslui gauti paskolą iš bankų, tai dar viena didžiulė kliūtis pradėti, vystyti ar plėsti verslą bei gauti ES paramą. Pats Europos Centrinis Bankas pripažįsta, kad dabar Europoje bankai atmeta 18 % mažų įmonių paskolų prašymų (2009 m. pradžioje – 12 %), o 2 % mažo verslo įmonių atsisakė imti paskolas dėl pernelyg didelės kainos. Lietuvoje šie skaičiai, tikėtina, yra daug didesni. Na, o biurokratizmas ir kontroliuojančių institucijų požiūris į pradedantį ar smulkųjį verslininką apskritai reikalauja atskiros temos, nes, kaip rodo ilgametė patirtis, tai dažniausia kreipimosi į verslo konsultantus priežastis.

Nors centrinės ir vietinės valdžios palaikomos mažos ir vidutinės įmonės stiprina regionų ekonomiką, skatina gamybinių jėgų plėtotę, padeda spręsti nedarbo problemą, tačiau kai kurių vietinės valdžios atstovų, pavyzdžiui, Druskininkuose ar Vilniuje požiūris į smulkųjį verslą išvis nesuvokiamas. Šios savivaldybės pačios steigia ir telkia smulkaus verslo monopolijas į savo rankas, iškelia nepakeliamus reikalavimus privatininkams, dotuoja mokesčių mokėtojų pinigais vežėjų, net spaudos paslaugų ar kitų paslaugų teikimą, o apie smulkaus ar pradedančio verslo skatinimą beveik nesigirdi, tačiau jų vadovų meilė ir draugystė su stambiomis verslo struktūromis, komunalinių paslaugų monopolijomis ar šilumos tiekėjais liejasi per kraštus.

Išvada viena – monopolijų agresija miestuose, o ypač Vilniuje, tampa vis didesnė ir toliau tik stumia smulkųjį verslą iš miesto centro į pakraščius arba visai į užribį. Jeigu Vakarų šalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, smulkusis verslas yra skatinamas ir turi didelę įtaką šalies ekonomikai, tai Lietuvoje jis – silpnas, pamirštas, o Vilniaus savivaldybėje tiesiog ignoruojamas, liaudiškai kalbant,   “pavainikio” vietoje.

Vaidas Šalaševičius

Verslininkas, teisininkas, TS-LKD narys

Teisinės paslaugos  |  Buhalterinė apskaita  | Įmonių steigimas