Vilkaviškiečio rašytojo Juozapo Albino Herbačiausko gyvenimo momentai

Patriarcho Jono Basanavičiaus giminaitis. Modernios literatūros žanro pradininkas. Paskutinis lenkų ir lietuvių kalbomis rašęs rašytojas. Caro priespaudos metu lietuvių žvilgsnius stengėsi pasukti link vakarų Europos.

Lankeliškių bažnytkaimyje gimusio Juozapo Albino Herbačiausko idėjos, mintys dvidešimto amžiaus pradžioje buvo pralenkusios laiką.

Pasak Viktorijos Daujotytės, „J. A. Herbačiauskas buvo viena mįslingiausių lietuvių kultūros asmenybių. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje jis sušvito kaip pirmojo lietuvių literatūrinio almanacho „Gabija“ rengėjas ir naujų literatūros formų ieškotojas.

Rašė lietuviškai ir lenkiškai – buvo paskutinis dvikalbis lietuvių rašytojas. Vadintas Lietuvos dvasios pranašu.  Tuo pačiu suvargęs ir savo gyvenimo nesugebantis susitvarkyti žmogus.

A. Herbačiauskas yra artimas Jono Basanavičiaus giminaitis: jo motina Linkaitė buvo Basanavičiaus pusseserė. Kartą rašytojas skundėsi savo varganu gyvenimu. Ir gavo patarimą kreiptis pagalbos į Basanavičių, prašyti, kad padėtų jam sugrįžti į Vilnių. Juk Basanavičius vaikų neturi, bet pinigų tai turi, – patarė pasimetusiam rašytojui amžininkas Adomas Jakštas.

Herbačiausko tėvas, Lankeliškių bažnyčios zakristijonas buvo maišyto kraujo, bet pats atrodo laikė save lenku.

Juozapas Albinas Herbačiauskas yra gimęs 1876 metų spalio 20 dieną Lankeliškių bažnytkaimyje,  Vilkaviškio rajone.  Žinomi dar du jo broliai. Vienas iš jų Boleslovas Feliksas taip pat buvo rašytojas. Varšuvoje studijavo kartu su M. K. Čiurlioniu.

Broliai Herbačiauskai buvo itin gabūs ir talentingi žmonės. Įsijautimo į pasaulį, noro jį aiškinti genas bendras su Jonu Basanavičiumi.  J. A. Herbačiausko raštuose ir kalbose buvo jaučiama ir ypatinga muzikos stichija. Rašytojas buvo įvardinamas, kaip nuo realybės atitrūkęs ir itin nežemiško žmogaus tipas.

Jo dvasioje kirtosi skirtingos tautybės. Jis net yra prasitaręs, kad sielos gelmėse jaučiasi esantis betautis. Vis tik Herbačiauskas neabejojo, kad mistinė senovės Lietuvos kultūra reiškiasi jame dvigubai didesne jėga negu lenkiškoji.

Caro okupacijos metu iš Marijampolės gimnazijos buvo pašalintas pas jo tėvą žandarams radus lietuvišką kalendorių. Galima manyti, kad uždraustas lietuviškas žodis Herbačiauskų namuose buvo savas. Nuo arešto J. A. Herbačiauskas pabėgo į Krokuvą.

Su Krokuvos miestu susijęs itin svarbus jo gyvenimo periodas. 1904 m. pradžioje kartu su dailininku Adomu Varnu jis įsteigė lietuvių draugiją „Rūta“. Tokiu būdu Lenkijoje buvo žadinama lietuviška dvasia ir genetika.

A. Herbačiausko pastangomis išleistas pirmasis lietuvių literatūrinis almanachas „Gabija“ yra dedikuotas Antanui Baranauskui. Sąmoningai ieškota ryšio su lietuvių literatūros tradicijomis.“

Prieškario laikraščių puslapiai itin spalvingai nupiešdavo rašytojo gyvenimo akimirkas. Anot 1933 m. šaltinių, „Tai buvo sausas žmogus su išdžiūvusiu, charakteringu veidu ir žilais plaukais. Jis tapo dažnu redaktorių kabinetų svečiu. Šis pilietis mėgo publikuoti laikraščiuose savo mintis. Jo aštrios ir kandžios replikos plačia vaga riedėjo visuomenėn.

Apie naują žmogų buvo pradėta kalbėti. Jis tapo tarsi mada. Jo straipsniai buvo spausdinami. Jo paskaitos tapo laukiamos. Prie jo rašytojo staliuko visada buvo klausytojų. Kalbėdamas apie politiką reikšdavo drąsias ir originalias idėjas.

Jo pasikalbėjimai visada tapdavo dienos tema. Jis mokėjo sudominti kitus ir suteikti smulkmenoms didelės svarbos. Už universiteto sienų J. A. Herbačiauskas buvo ryškus lietuviškos bohemos atstovas. Jis buvo menininkas ir  nepraleisdavo nei vienos paveikslų parodos.

Herbačiausko charakterio savybės reiškėsi nepastovumu. Ir tas nepastovumas buvo nuoširdus ir niekas jo neįtakojo. Visos šios priežastys leido jam įsigyti daug priešų. Todėl jis privalėjo palikti lietuvišką universitetą.

Vėliau J. A. Herbačiauskas išvažiavo į Lenkiją. Atsisveikindamas jis pasakė štai ką: „Aš išvažiuoju ir galėsiu grįžti tik po audros. Bet kadangi Lietuvoje audrų nebūna, todėl išvažiuoju su visam.“

Teigiama, kad Pirmoje Lietuvos Respublikoje Juozapas Albinas Herbačiauskas ryškiai deklaravo savo antikomunistines pažiūras. Griežtai pasisakė prieš komunistų ideologiją.

Į gyvenimo pabaigą buvo priverstas grįžti gyventi į Lenkiją.  1933 m. atsidūrė karalių mieste – Krokuvoje. Ten įsiliejo į vietinių intelektualų gyvenimo būdą. 1944 m. mirė Krokuvos ligoninėje.

Sovietmečiu rašytojo kapas tapo apleistas ir neprižiūrimas bei visų pamirštas.

Tomas Sušinskas