Devyniolikto amžiaus antroje pusėje gimęs kalvarijietis Adomas Dundzila dalinasi savo prisiminimais.
Pasak amžininko, „Jeigu namuose pritrūkdavom maisto produktų, tai nebuvo mados eiti skolintis pas kaimynus arba važiuoti mieste pirkinėti. Tėvai visada stengdavosi apsieiti su tuo, ką buvo galima namuose patiems pigiausiai pasigaminti.
Prieš Velykas septynias savaites Gavėnia būdavo visai sausa. Ir man mažiausiam vaikui, dar išpažinties neinančiam, visą gavėnią motina neduodavo pieno ragauti. Kai iš dviejų karvių pieno gaudavosi per daug, tai jį nugriebtą sušerdavo kiaulėms. Tuo metu apie pienines niekas net nežinodavo. Ir buvo negirdėta, kad kunigai sveikiems kaimiečiams leistų pasninką laužyti – tai buvo „smertelnas griekas.“
Kunigai per pamokslus sakydavo: kas lengvai dirba, tie bent kelias savaites pusryčių tegul nevalgo. Pietų gali pavalgyti sočiai, o vakarienės tik truputį teužvalgo.
Tėvelis į mėnesį gaudavo tik du su puse rubliaus algos, tai suprantama, kad turėjom labai taupiai gyventi. Dėl to vaikų į mokslą leisti negalėjo. Tėvelis buvo ūkvedys, ne kumetis. Tai gėda buvo ir nepritekliais skųstis. Tėvai kiekvieną mūs po kokią pora žiemų leisdavo miesto mokyklon pas kaimo daraktorių. O paskui jau amato pasimokyti.
Sulaukus 21 metų amžiaus reikėdavo kur nors Rusijos gilumoje, arti ketverių metų, nuožmaus caro kariuomenėje atitarnauti. Tai ne tas pats, kas dabar Lietuvos kariuomenėje pabūti.
Pas mano tėvus buvo slepiami lietuviškų knygų transportai skirti į Simną. Tais laikais rusų valdžia paštą Kalvarija-Simnas, Kalvarija-Cipliškės, Kalvarija-Marijampolė išvežiodavo pašto arkliais. Vežėjai, kurie vežiodavo paštą pagal savo tikėjimą buvo prisaikdinti bažnyčiose, kad „viernai slūžys“.
Mano tėvelis būdamas dvaro ūkvedys, pats visada dirbdavo su visais įrankiais žemės ūkio darbus nors tai jam nebuvo privaloma. Todėl ir mes visi, broliai ir sesuo, tokius darbus dirbdavome su pamėgimu nuo pat vaikystės greta savo tėvelio.
Buvau kokių devynerių metų, kai tėvelis „pridavė“ mane į Kalvarijos miesto dviklasę mokyklą. Čia teko išeiti tris skyrius. Pirmą pusmetį nieko nesupratau. Mokytojas mokiniams rusiškai kalbėjo. Nors tas mokytojas gerai mokėjo lietuviškai.
Mokytojas dažnai vaikams liniuote mušdavo per delną. Arba tiesdavo ant suolo. Pasikviesdavo talkon mokinius. Jie padėdavo vaiką ištiesti. Ir tuomet mokytojas su liniuote į tam tikrus mokinių minkštimus atsilesdavo. Šitokios scenos sugadindavo nuotaiką visai klasei.
Kitos artimiausios pradžios mokyklos buvo Liubave, Liudvinave ir Krosnoje.
Nežiūrint spaudos draudimo ir budrios žandarų į lietuvių kunigus akies, kunigas T. Žilinskas mokėdavo pamokslo metu paskatinti žmones prie šviesos spindulio. Kartą įlipęs sakyklon drožė apie švietimą ir prikišo tėvams, kad savo dukroms, kai leidžia į marčias, tai prikrauna didžiausią kraitį. Tačiau iš švietimo duktė tegauna iš tėvų tik maldaknygę.
Kalėdojimo metu žmonės kunigus vaišindavo degtine. Kunigas Žilinskas prisakė šiukštu nerodyti jokių svaigiųjų gėrimų. Tuomet žmonės pamanė, kad kunigams baltakė per prasta. Tada pradėjo kunigus vaišinti vynu.
Kalvarijos miesto gyventojų daugumą sudarė žydų tautybės piliečiai. Po to ėjo vadinamieji „miesčionys“ – miesto valdininkai. Šitie įsisvajojo esą lenkų tautybės ir priklauso rusų valdininkijai. Vėliau miesčionys suprato, kad lietuviai Kalvarijoje atgimsta ir gali pareikalauti savo teisių.
Mano tėvo sveikata ėmė smarkiai menkėti, todėl man teko jį pavaduoti.
Parūpo 1908 m. galutinai man pasirinkti kelią: ar eiti tėvo, kaip ūkvedžio Pranciškavo dvare pareigas toliau, o gal plaukti per Atlantą pas savo brolius. Šią painią problemą padėjo man išspręsti lietuvių periodinė spauda. Jai visas savo santaupas tais laikais atiduodavau.
Laikraščių dėka nukrypo mano dėmesys į prekybą ir pramonę. Ypatingai domėjausi spausdinto žodžio techniškais įrengimais. Tačiau pamatyti Seinuose buvusias spaustuves mano biudžetas neįstengė. Nors nuo Pranciškavo Seinai nebuvo per toliausiai, tačiau patekti į Seinus buvo galima sugaišus pora dienų laiko su arkliais. Apie Vilnių ir Kauną net nesvajojau.
Nusprendžiau vykti į Marijampolę. Prisistačiau krautuvės „Žagrė“ direktoriui. Pasiūliau dirbti keletą mėnesių be jokio atlygio. Vėliau mane Marijampolėje pakvietė a.a. V. Penčyla užimti jo knygyne vedėjo vietą.
Po metų visiškai likvidavau su Pranciškavo dvaru visus reikalus. Pasiėmiau globoti sveikatos netekusius tėvus. Marijampolėje darbas ėjo visai kitokiu tempu nei Kalvarijoje. Mat čia nuo seniau gyveno tautos žadintojas Petras Kriaučiūnas, dr. Kazys Grinius ir kiti inteligentai.“
Devynioliktam ir dvidešimtam šimtmetyje gyvenęs kalvarijietis 1944 metais pasitraukė į vakarus. Po kelių metų atsidūrė Jungtinėse Amerikos valstijose. Mirė 1951 m. Čikagoje.
