Anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigailėsi (II). Interviu su Giedre Bufiene

Aistė Vareikytė, LMC, „Šeimos instituto“ bendradarbė

Pasisėmę išminties iš vaizdingų ir šmaikščių posakių apie šeimos kūrimą bei gyvenimo draugo paieškas, tęsiame pokalbį su Giedre Bufiene, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus jaunesniąja mokslo darbuotoja, Lietuvių patarlių ir priežodžių sąvado rengėja.

Šį kartą kalbamės apie lietuvių smulkiojoje tautosakoje atsispindintį (ne)norą ištekėti, našlystę ir šeimos tarpusavio santykius.

Ar visos merginos troško ištekėti? Kokios nuostatos matyti patarlėse ir priežodžiuose?

Kai kurios moterys, rodos, beatodairiškai siekė susirasti jaunikį ir pernelyg nesuko galvos, su kuo susies visą savo gyvenimą (Nors ir už ožio, bile čipką[1] užvožė), kitos elgėsi priešingai ir atsakingai vertino potencialius kandidatus į savo širdį (Vely su žila kasa, su žalia rūta numirt, ne ką už tokio ištekėt). O štai pašalinių žmonių nuomonė apie netekėjusias moteris beveik visada negatyvi, kartais net kupina paniekos (Be vyro mergos buvo varpams traukti ir nabašnikams[2] mazgoti). Netekėjusioms moterims nebuvo vietos tuometinėje visuomenėje: jos nudirbdavo darbus, kurių kiti šalindavosi, dažnai glausdavosi prie bažnyčios ir ten tarnaudavo.

Koks požiūris į antrą, trečią santuoką lietuvių patarlėse ir priežodžiuose?

Visiems mūsų seneliams puikiai pažįstama mintis Kas pirmąkart ženijas – nuo Dievo paskyrimas, antrąkart – nuo svieto, trečiąkart – nuo velnio. Anksčiausiai šis posakis (lenkų k.) užrašytas dar 1618 m., o tam tikros užuominos randamos net Šventajame Rašte (Namai ir turtas yra iš tėvų paveldas, o sumani žmona ateina iš Viešpaties, Patarlių knyga 19:14). Kartais pasakoma ir taip: Pirmoji pati, kad ir netikus, geresnė už antrąją gerą.

Kaip lietuvių patarlėse atsispindi moters pareigos ir motinystė?

Mūsų patarlės pabrėžia tai, kad moterys – tiek nėščios, tiek auginančios mažus vaikus – privalo atlikti visus nelengvus namų ruošos darbus (Nors devyni kumeliai, ė kumelei vis tie patys pavalkai; Kumeliukas nuo kumelės pavalkų nenumauna).

Šeimininkės darbas ūkyje ir namuose – itin svarbus ir reikšmingas. Net šiandien neretai pasakome, kad boba[3] laiko tris kerčias trobos, vyras – tik vieną. Net patarlėse ir priežodžiuose atsispindi moterų gebėjimas planuoti laiką ir organizuoti savo užduotis (Vyrams dienoj vienas darbas, moterims – daug). Motinos sumanumą ir darbštumą išaukština posakis Mama gali devynetą vaikų adata išpenėt, o tėvas – nė šešiais žirgais vieną.

 Kokios sutuoktinio ar sutuoktinės savybės pabrėžiamos dažniausiai?

Sakoma, kad žmona nuostabi tik iki santuokos, o vėliau atsiskleidžia tikrasis jos charakteris (Ji tol gera, kol merga, kol velnias supintas kasose) ir nėra nei vieno tobulo vyro (Nėra nei vieno vyro, kuris neturėtų vilko danties), o apie netikusį sutuoktinį dar priduriama: Už tokio vyro kaip už kumelšūdžio užsiglausi.

Kokios konkrečios savybės minimos? Ypač pabrėžiamas vyro priekabumas (Putra šalta – pati kalta, putra karšta – pati kalta; Jis ją išmokys per kačergą šokt, ant špygos miegot) ir pagalbos žmonai stoka (Ar vyrą namie palikai ar mėšlo šakę), o štai blogiausia bobos savybė – įkyrumas (Žmona tik zyzti ir į akis lįsti). Be to, pikta žmona kliudo kiekviename žingsnyje, o gera – visur ir visada padeda (Gera motė vyrui kelią daro, pikta motė vyrui kelią užkerta).

Vis dėlto verta atkreipti dėmesį, jog nepaisant visų blogųjų sutuoktinio savybių, santykis su juo – pats svarbiausias. Vaikai išeis iš namų, sukurs savo šeimas, o vyras liks visam gyvenimui (Vaikai – Dievo rasa, vyras iki grabo; Geriau pas blogą vyrą nei pas gerus vaikus). Žmona vyrui – ir Dievo dovana, ir gyvenimo neišvengiamybė (Ar šiaip veržk, ar taip veržk – vis mano pati; Pati ir mirtis nuo Dievo skirti; Pati – ne rankovė, nenupjausi).

 O kaip sprendžiami šeimos nesutarimai?

Savaime suprantama, šeimoje pasitaiko visko, todėl ir pasiguodžiame: Kasdien gardžiai nepavalgysi, taikoj nepagyvensi. Stebėdami itin temperamentingas poras kartais net palyginame jas su mums geriausiai pažįstamais gyvūnų pasaulio „priešais“ (Pats su pačia – kaip šuo su kate), o pašalinius smalsuolius dar ir sudraudžiame: Kur pats su pačia mušasi – svetimas nelįsk. Kita vertus, neišvengiami ne tik pykčiai, bet ir susitaikymai: Dieną – po velniais, naktį – po vienais kailiniais.

 Ar našlys – patrauklus jaunikis netekėjusiai mergelei?

Vyro ir moters pozicija dėl santuokos su našliu ar našle patarlėse skiriasi. Vyras drąsiai viliasi: Dzievuo duosiu su stružkom[4], o pats paimsiu su stūžkom[5] ar Numirė boba – liko mergai lova, o mergina tik atsidūsta: Ką už našlio, tai geriau už baslio. Pastebima, kad moteris nuvertinama, jos netektis prilyginama kone daikto sugadinimui. Prisiminkime posakį Ar pati numirė, ar kačerga nulūžo. Be to, žmonos mirtis reiškė atsisveikinimą ne tik su ja, bet ir visais jos giminaičiais: Mirė meška, mesk ir dūdas.

„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“.

Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.

[1] Čipkas – išgražinta jaunamartės kepuraitė

[2] Nabašnikas – velionio palaikai

[3] Boba – žmona, pati, ištekėjusi moteris.

[4] Stružkos – drožlės (į karstą guldoma ant drožlių)

[5] Stūžkos, stūgos – kaspinai (nuotakos puošdavosi kaspinais)