1930 m. šaltiniuose, bendrinės lietuvių kalbos kūrėjui ir jos tobulintojui Jonui Jablonskiui mirus, buvo apžvelgtas visas jo gyvenimo kelias.
„1881 m. būsimas lietuvių kalbos specialistas aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. Tėvai, giminės ir pažįstami akyse jau regėjo būsimą kunigą su sutana bažnyčioje. Jablonskis aplinkinių buvo tiesiog atakuojamas prašymais stoti į kunigų seminariją. Kaip dažniausiai įvyksta, sūnaus ir tėvų norai išsiskyrė. Į žodžių mūšius dėl ateities su tėvais Jonas nesivėlė, tačiau giliai širdyje žinojo – kunigo kelias ne jam.
Anot šaltinių „Mėgo Jablonskis kalbų mokslą, todėl aiškiai buvo pasiryžęs studijuoti filologiją. Bet kur? Kudirka išvažiavo į Varšuvą, o Jablonskis pasirinko Maskvą. Važiavo daugiausiai dėl stipendijos. Maskvoje lietuvių studentų tarpe dažnai buvo minimas J. Basanavičius, kuris tada gyveno Bulgarijoje. Pamažu Jablonskis Maskvoje pradėjo įsitraukti į lietuvių judėjimą.
1884 m. užbaigė Maskvos universitete senovės kalbų skyrių. Didžiausias jo troškimas buvo patekti kaip nors į Lietuvą. Grįžęs į Rygiškius išsiuntė prašymą į Varšuvą prašydamas paskirti Marijampolės ar bent jau Suvalkų gimnazijos mokytoju. Savaime aišku prašymas buvo atmestas.
Jonas Jablonskis dirbo įvairų darbą: mokė klebonijoje įvairių klebonų giminaičių vaikus, „guverneriavo“ dvare, dirbo teismo raštinėje. Vargo ir mokėsi gyventi. Marijampolės teismo pirmininkui Jono darbštumas patiko. Todėl per protekciją jis pasiekė, kad Jonas pagaliau gautų mokytojo darbą.
Jablonskiui buvo leista pasirinkti gimnaziją – pasirinko Mintaują (miestas Latvijoje, aut. past.). Čia jis buvo netoli Lietuvos. O Mintaujoje tuo metu mokėsi daug lietuvių vaikų.
Apie 1890 m. Jablonskis vedė Konstanciją Sketerytę ir sudarė gražią lietuvišką šeimą. Apie naująjį lizdą spietėsi daug kitų lietuvių inteligentų: a.a. Lozoraitis, A. Kriščiukaitis, kun. J. Tumas-Vaižgantas, Pranas Mašiotas. Kartais atvažiuodavo ir a.a. G. Lendsbergis ir a.a. V. Kudirka. 1894 m., kada jau ėjo varpas, pas Jablonskį susirinko varpininkai.
Šventadieniais vaikščiodavome į Jablonskių namus, – pasakoja A. Smetona, – kur tuomet gyveno A. Kriščiukaitis. Vaikščiodavome mokytis dainuoti. Kriščiukaitis fortepijonu vedžiodavo, o mes dainuodavome „Ant kalno karklai siūbavo“. Tai mums labai patikdavo ir visada laukdavome šventadienio. Mus mokinius skatino savanorių teatras. Įsimanėm parodyti „Ameriką pirtyje“. Pasiruošėme ir suvaidinome, žinoma Jablonskių namuose, – į prisiminimus nugrimzta A. Smetona.
Toks Jablonskio lietuviškas darbas ir jo didelė įtaka lietuvių moksleiviams nepatiko rusų vyriausybei. Todėl galų gale iš Mintaujos jį iškėlė.
Pats Jablonskis vasaromis važinėdavo į Lietuvą ir tyrinėdavo tarmes. Rinkdavo medžiagą lietuvių kalbos žodynui ir gramatikai. Rašinėdavo į lietuviškus laikraščius spausdinamus Tilžėje. Netrukus buvo įskųstas ir ištremtas dviem metams į artimesnes Rusijos gubernijas.
Po pirmojo pasaulinio karo vokiečių galybė buvo sutriuškinta. Karo audros Lietuvoje nutilo. Skubėjo kiekvienas lietuvis į gimtinės griuvėsius. Iš Voronežo sugrįžo ir senelis mokytojas J. Jablonskis. Švietimo ministerijos įsteigtuose vidurinių ir aukštesnių mokyklų lietuvių kalbos kursuose dėstė paskaitas. Ragindavo mokytojus, rašytojus mokytis iš lietuvių liaudies.
Taip bedirbdamas didysis mokytojas sulaukė 60 m. amžiaus. Tas sukaktuves visa Lietuva minėjo. Valdžia jubiliatui paskyrė iki gyvos galvos pensiją 3 000 auksinų mėnesiui. Tais pačiais 1920 m. Švietimo Ministerija Marijampolės valstybinę gimnaziją, kurią 1881 m. baigė Jablonskis, pavadino Rygiškių Jono gimnazija.
1922 m. Jonas Jablonskis buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbės profesorium. Negalėdamas dėl sveikatos dėstyti paskaitų, savo mintis kitiems diktuodavo. Pats profesorius sekretoriaus nesamdydavo – pas jį dirbdavo savanoriai.
Jablonskis mėgdavo kalbėti ne tik apie kalbos, bet ir literatūros dalykus. Jo darbo kabineto stalas visuomet būdavo apkrautas naujausiomis lietuviškomis knygomis, laikraščiais ir žurnalais.
Už jo didelius nuopelnus lietuvių ir latvių vienybės idėjai Latvija 1927 m. profesorių apdovanojo „Trijų žvaigždžių ordinu“, savo ruožtu iš Lietuvos gavo „Gedimino ordiną“.
1930 m. prof. Jablonskis susirgo gripu. Buvo nuvežtas į Kauno karo ligoninę. Ligoninėje buvo rūpestingai prižiūrimas daktaro Vaičiūno. Į gydytojų klausimus, kaip jaučiasi atsakydavo: „Gerai, galva skaisti“. Ir iš tikro jo galva buvo skaisti iki paskutinės dienos. Džiaugsmingai sutikdavo draugus ir bičiulius, kurie jį lankydavo.
Netrukus vasario 23 d. profesorius ramiai ir amžinai užmigo. Kaune visur buvo nutraukti pasilinksminimai ir pramogos. Miestas pasipuošė gedulo vėliavomis. Bazilikoje gedulingas pamaldas laikė prelatas Maironis-Mačiulis. Kapuose ant velionio kapo buvo padėti 67 vainikai ir 5 puokštės gėlių.
Ne vienam gali kilti klausimas, kodėl J. Jablonskis buvo visų toks mylimas? Dėl to, kad jis – mūsų rašomosios kalbos tėvas, didis mokytojas, dirbęs visą amžių lietuvių tautai.“
Jonas Jablonskis palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1992 metais Marijampolės gimnazijos kieme atidengtas paminklas. Rygiškių Jonas yra žinomiausias kalbininko slapyvardis. Rygiškės – tai gimtasis jo kaimas Šakių rajone.
Tomas Sušinskas
