Taip jau kartais nutinka, kad išlieka tik patys stipriausi miestai… Panašiai nutiko ir Prienų rajono savivaldybėje, Balbieriškio seniūnijoje, buvusiam Pramezio miestui. Apie jį ir noriu parašyti žinutę – nekrologą. Priežastis – visiškai niekur neminima garbinga miestelio istorija. Dabar jis laikomas kaimu ir čia 2001 m. tegyveno 49 žmonės. Dvarvietėje Gulbės upelė įteka į Peršėkės upelį, o šis nukeliauja į Nemuną.
Pramezys minimas 1625 metais, kuomet LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Pramezio žemę, buvusią prie tilto per Peršekės upelį, atidavė savo raštininkui Bogušui Bogotinavičiui. Valakų reformos metu dvaro savininkas Psebastijonas Pakošas įsteigė Pramezio miestelį, kuriame Steponas Batoras 1586 m. leido rengti turgus. Matyt, tai dar tebuvo tik prekybinės, bet ne miesto teisės. Ar kada nors savarankiško miesto teises gavo Pramezys – nežinome.
Tuoj iškilo ir evangelikų reformatų maldykla, minima nuo 1637 metų, šalia jos įsteigė mokyklą. 1613 m. LDK žemėlapyje Pramezys vaizduojamas kaip svarbus ūkio dvaras su šalia išaugusiu miestu. XVII a. viduryje, per kazokų žygius, dvaras buvo apiplėštas ir kartu su miestu supleškintas liepsnose. Daugiau jau ir neatsigavo. 1827 m. dvare ir buvusiame miestely testovėjo 4 namai, kuriuose gyveno 44 žmonės.
Per 1863 m. sukilimą Pramezio dvarininkas (kažkuris iš Narbutų, atrodo – vardu Protas) buvo vieno sukilėlių būrio kasininkas. Po vieno pralaimėto mūšio ties Krikštonimis bėgo su būrio pinigais ir norėjo persikelti į kitą Nemuno krantą. Rusų kareiviams surasti miške pasislėpusį dvarininką padėjo šuo – ponas buvo suimtas ir kalbama, kad vėliau sušaudytas.
1904 m. rašytiniuose šaltiniuose Pramezyje užfiksuoti 2024 margai žemės, 22 arkliai, 57 stambūs ir 15 smulkių gyvulių. Savininkas – Juozas Narbutas. 1910 m. jis valdė dar daugiau žemių – 2454 margus. 1924 m. dvaras su Peršėkės palivarku užėmęs 500 ha buvo išparceliuotas. Po žemės parceliacijos pretenzijas į dvarą reiškė kažkoks bajoras Vodzinskis. 2007 m. mūriniai dviejų aukštų beveik metro storumo sienų rūmai dar stovėjo. Deja, naujieji buvusių rūmų savininkai juos išardė – nieko vertingesnio neliko. Aplink buvusius rūmus šiuo metu žaliuoja sumiškėjęs parkas. Išnyko miestas, kuris beveik prieš 400 metų įėjo į didžiausių miestų dabartinės Lietuvos teritorijoje dešimtuką.
Benjaminas Mašalaitis
