Garsųjį Kudirkos Naumiestį rusai vadino Vladislavovu. Vokiečiai pavadinimą išvertė į germanų kalbą, suteikdami Neustadto vardą. Pirmais nepriklausomybės metais visi vadino tiesiog Naumiesčiu. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje miesto centre iškilo paminklas Vincui Kudirkai. Himno autoriaus garbei prie Naumiesčio vardo pridėta Kudirkos pavardė.
Iki pirmojo pasaulinio karo buvęs apskrities centru, savo pozicijas prarado Pirmoje Lietuvos Respublikoje. Vėliau nei Vladislavovo, nei apskrities centro nebeliko. Liko tik Naumiestis visą garbę ir šlovę perleidęs Šakiams. Pirmoje Lietuvos Respublikoje nebeliko ir didžiosios kontrabandos. Manoma, kad šis „versliukas“ suteikdavo gerą gyvenimą daugeliui. Už nugaros praeities šlovę palikęs miestas liko vasalu savo valdovui – Šakių miestui.
Kudirkos Naumiesčio istorijos pradžia siekia Lenkijos karaliaus ir LDK Zigmanto Vazos valdymo metus. 1643 m. Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata pavertė šią kaimišką vietovę miestu. Vietovė pradėta vadinti vyro vardu ir tapo Vladislavovas.
Miesto herbe buvo elnio galva, o tarp ragų trys žvaigždės. Cecilija reikalavo, kad centrinėje aikštėje iškiltų didinga rotušė su bokštu ir laikrodžiu. Teigiama, kad ponios iniciatyva miestelyje buvo uždrausta gyventi žydams. Vėliau žydų klausimas buvo šiek tiek sušvelnintas. Skirtos dvi gatvės kurtis amatininkams ir prekybininkams. Tos pačios Cecilijos rūpesčiu į Vladislovavą atvyko gausus vienuolių karmelitų būrys. Septyniolikto amžiaus viduryje pastatė medinę bažnyčią.
Miestelis įsikūręs Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Tiltas per Šešupę iškilo devyniolikto amžiaus pabaigoje. Visais laikais Šešupės vaga buvo kaip siena tarp rytų ir vakarų. Artimiausias kaimynas – už tilto buvęs legendinis vokiškas Širvintos miestelis.
Miestui teko patirti svetimųjų priespaudą. Vietovę valdė prūsai, lenkai, prancūzai, rusai. Caro okupacijos metu tapo garsiu apskrities centru išauginusiu gausybę knygnešių, Mieste veikė ištisi slapti knygų sandėliai. Vladislavovas tapo iš Tilžės gabentų lietuviškų knygų perskirstymo po Lietuvą centru. Gyventojai gabendami knygas užsidirbdavo pinigų. Žmonių skaičius perkopė šešis tūkstančius dūšių.
Iki pirmojo pasaulinio karo miestas buvo judrus ir gyvybingas. Vykdavo dideli jomarkai. Prekiaudavo gyvuliais, arkliais, javais ir linais. Prekybininkai nupirktus arklius viešai ir slapta gabendavo perparduoti į Vokietiją.
Rusai į Vladislavovą atkėlė apskrities viršininko administraciją, policijos, mokesčių įstaigas. Kataučiznos dvare buvo pasienio sargybos postas. Lietuvos jaunimas caro okupacijos metu sieną į vakarus pereidavo per Naumiestį. Devyniolikto amžiaus pabaigoje penkiasdešimt procentų miesto gyventojų buvo žydai.
Naumiestis iš visų pusių buvo apsuptas dvarais. O šie skleidė lenkų kultūrą ir gyvenimo būdą. Tačiau miestui buvo lemta išlikti lietuviškumo židiniu. Prie to labiausiai prisidėjo himno autoriaus V. Kudirkos asmenybė.
Po pirmojo pasaulinio karo Naumiestis tapo neatpažįstamas. Didžioji miesto dalis sudegė. Karo metu vokiečiai gyventojus gaudė tiesiog gatvėje, veždavo darbams į Vokietiją. Nuolatinis vokiečių karių judėjimas per miestelį išvargino gyventojus. Jų skaičius susitraukė per pusę.
Atgavus nepriklausomybę apskrities centras perkeltas į Šakius. Miesto gyventojų skaičius sumažėjo iki trijų tūkstančių. Tačiau miestelis gražėjo, į dangų kilo nauji mūriniai namai, buvo grindžiamos gatvės. Pagrindinė Tilto gatvė tapo puošniausia visame mieste. Iš Šešupės buvo išsemtas žvyras, kuriuo užpylė negrįstas pasivaikščiojimų vietas. Kiekviena gatvelė buvo apsodinta medeliais.
Kaimynystėje įsikūrusį vokišką miestelį Širvintas ir Kudirkos Naumiestį skyrė geležinis tiltas. Pusę tilto administravo Naumiesčio valdžia, kitą pusę – vokiečiai. Ramų miestelio gyvenimą kartais sudrumsdavo „Adolfo vyrukai“. Atvykdavo su didelėmis svastikos vėliavomis, marširuodavo miestelio gatvėmis, užsukdavo į vietinį restoraną ir vėl dingdavo.
Iš Vladislavovo kontrabandos pirmoje Lietuvos respublikoje liko tik šešėlis. Tačiau visi maisto produktai buvo vis tiek gabenami į vokišką Širvintos miestelį. Lietuviai Širvintoje valgydavo nebrangiai kainavusius delikatesus. Vokiečiai stebėjosi Naumiesčio kavinėse gamintais dideliais ir sočiais „bifšteksais“.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. vasario 3 d.
