Generolo ir kareivio susitikimas

1925 m. karininkams skirtame žurnale „Kardas“ pasakojama istorija apie eilinio kareivio ir generolo susitikimą. Minimas generolas yra iš Matarnų kaimo Vilkaviškio rajone kilęs būsimas kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. Eilinis kareivis, kuris pasidalino prisiminimais – tai būsimas aukšto rango karininkas Stasys Raštikis.  

Publikacija išleista po J.Stanaičio, kurį laiką buvusio Lietuvos kariuomenės vadu, mirties. Anot 1925 metais kapitono laipsnį turėjusio jaunojo Stasio Raštikio, „Mūsų kariuomenė iki šiol liūdi netekusi savo vado. Vos į 60-tuosius metus įžengęs, amžinai su šiuo pasauliu atsiskyrė ir nukeliavo į amžinos ramybės šalį.

Savo jausmus ir tinkamą buvusiam kariuomenės vadui pagarbą mes išreiškėme š.m. liepos 13 dieną per a.a. generolo leitenanto Stanaičio laidotuves. Šiame straipsnyje norėčiau nušviesti vieną jo gyvenimo faktą. Jis aiškiai parodys mūsų buvusio vado jautrią, žmonišką širdį ir begalinę meilę Tėvynei.

Tai buvo 1921 m. vasario mėnesio paskutinės dienos. Aš ir keli kiti lietuviai, rusų kariuomenės belaisviai, Lietuvos atstovo Rusijoje rūpesčiu ir užtarimu, buvome paleisti iš Maskvos kalėjimo.

Buvome alkani. Todėl kitą dieną lietuvių kalinių grupė Maskvoje įgaliojo mane nueiti į Lietuvos atstovybę prašyti mums duonos. Paėmiau maišelį ir išėjau. Atstovybėje kreipiausi į Lietuvos Raudonojo kryžiaus žmogų. Labai nusiminiau, nes sužinojau, kad tą dieną nieko negausime. Raudonasis kryžius dar tik laukė maisto produktų transporto iš Lietuvos. Tuščiomis rankomis ir pilvu susiruošiau grįžti atgal.

Nusiminęs ir nuvargęs žengiau laiptais iš antrojo namo aukšto žemyn. Ant tų laiptų ir turėjau garbės pirmą kartą pamatyti a.a. generolą Stanaitį. Sutikau jį apysenį, kiek susilenkusį, su kirpta barzdele, pliką ir dar su Rusijos caro kariuomenės karininko kiteliu. Jis dėvėjo mėlynas kelnes ir avėjo senus lakuotus batus. Atrodė senas, patyręs, ir daug vargo matęs karininkas. Kaip vėliau sužinojau jis laukė savo eilės ir dokumentų kelionei į Lietuvą.

Pirmasis lietuviškai prašneko jis ir paklausė, kodėl esu toks nusiminęs. Ką galėjau į tai nepažįstamam žmogui atsakyti? Koks tas mano pirmasis atsakymas buvo jau nepamenu. Tik gerai menu, kad vėliau viską jam atvirai papasakojau. Pasakiau, kad esu Lietuvos kariuomenės savanoris ir mūšyje patekau į rusų belaisvę. Ir dabar, išleistas iš kalėjimo ir bado varomas, atėjau prašyti duonos, bet jos negavęs einu sau.

Kai tik jis išgirdo, kad esu iš Lietuvos kariuomenės jo akys užsidegė džiaugsmu. Pradėjo klausinėti visko apie Lietuvą. Su dideliu dėmesiu mano pasakojimų klausė, kad rodės nieko brangesnio ir mylimesnio jam nebuvo.

Jam rūpėjo viskas: mūsų kariuomenės organizacija, josios žygiai, mūšiai, karininkai, karo mokykla ir savanoriai, gyventojų pagalba kariuomenei ir uniforma. Man pasakojant jo veidas švietė.

Ilgai dar apie Lietuvą kalbėjomės. Pagaliau jis prisiminė mūsų pašnekesio pradžioje mano pasakytus žodžius, kad ėjau prašyti duonos. Todėl netrukus senelio akyse pasirodė ašaros ir jis paklausė: – kodėl gi nieko nesakei, kad esi alkanas? Aš atsakiau, kad gyvendamas Tėvynės prisiminimais galiu ir be duonos pakęsti.

Juozas Stanaitis ištraukė savo piniginę ir davė man keliolika rusiškų rublių. Sakydamas, kad daugiau negali, nes paskutiniais su manim pasidalino.

O, pone generole! Nors Tamsta ir atsisveikinai su šiuo pasauliu, bet žinok, kad jame laikinai dar gyventi liko buvęs alkanas karo belaisvis, kurį Tu paskutiniu savo skatiku sušelpei. Šio gerojo darbo niekada jis nepamirš ir bus Tau visada dėkingas.

Greit po to velionis grįžo į Lietuvą, o aš dar kurį laiką buvau sulaikytas Maskvoje.

Gerų norų vedamas  J. Stanaitis dar daug gero norėjo mūsų kariuomenei padaryti. Karo audrose suirusi sveikata neleido tų jo sumanymų įgyvendinti. Iš karo tarnybos turėjo netrukus pasitraukti.

Jis mirė, bet jo darbai gyvens dar ilgai. Keliems šimtams metų praėjus, visam pasauliui žinomos Lietuvos kariuomenės ateities karininkas, istorijos lapus praskleidęs, ir apie pirmuosius mūsų kariuomenės vadus skaitydamas ištars: „Geras buvo karininkas ir dar geresnis žmogus“.

Ilsėkis, mūsų vade, šventoje Suvalkijoje, kurioje Tu gimei, augai, pirmuosius mokslus ėjai ir savo žemišką kelionę pabaigei.

Reguiesscant in pace!

Mūsų kraštietis Juozas Stanaitis mirė 1925 metais. Palaidotas Slabadų kaimo kapinėse. Apdovanotas carinės kariuomenės ordinais ir medaliais. Lietuvos kariuomenėje suteiktas I laipsnio Vyties kryžius.

Kairėje jau generolas Stasys Raštikis
Kairėje jau generolas Stasys Raštikis

Sūduvos gidas logotipas

Tomas Sušinskas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE