Gerojo ganytojo sekmadienį, taip pat Pasaulinę maldų už pašaukimus dieną ir Pasaulinę gyvybės dieną Kudirkos Naumiesčio parapija pasirinko paminėti iškilią istorinę sukaktį – Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios 240 metų sukaktį. Vinco Kudirkos muziejaus parengta ir paskleista informacija kvietė visus ir kiekvieną atskirai dvi dienas – balandžio 29 ir 30 – dalyvauti bažnyčios konsekravimo iškilmių minėjime.
Minėjimas prasidėjo šeštadienio popietę muziejuje su Šakių rajono meno mokyklos Kudirkos Naumiesčio filialo mokinių muzikiniais intarpais į istorinėmis nuotraukomis iliustruotą pasakojimą. Pranešimą su akcentais į bažnyčios ir parapijos istorijos momentus paruošė ir perteikė muziejininkė Danguolė Dabrišienė.
Parapijos klebonas kan. Donatas Jasulaitis atkreipė dėmesį į parapijoje dirbusius kunigus, pabrėždamas, kad pirmoji parapijoje dirbančio kunigo pareiga yra rūpintis šventove ir sutelkti parapijos žmones prie jos. Jis išskyrė keletą klebonų, kuriems įvairiomis istorinėmis sąlygomis ir aplinkybėmis per ilgą klebonavimo laiką pavyko parapijos labui nuveikti daug darbų. Tai prelatai Saliamonas Olekas, Aleksandras Grigaitis, kanauninkas Vincentas Vizgirda, kunigai Kazimieras Garmus, Juozas Jakaitis. Jų atlikti darbai – .kaip pagrindas tolimesniam ir šiandienos bažnyčios gyvavimui (išplėsta ir aptverta bažnyčios teritorija, per karą apgriauta bažnyčia atstatyta, išpuošta ir t.t.). Kanauninkas akcentavo tai, kad dideli darbai nepasidaro per trumpą laiką. Sakė nesąs šalininkas to, kai klebonai vyskupo sprendimu po septynerių metų tarnystės vienoje parapijoje turi palikti nebaigtus darbus ir krautis lagaminus klebonavimui kitoje. Veikia ir žmogiškasis faktorius – ne kiekvienas kunigas “prigyja“ naujoje parapijoje, kažkaip būna, ir parapija „nelimpa“ prie jo. Jaunas kunigas būdamas ir jis labai nenorėjo išsikelti iš pačiam be galo mielos mažos Dzūkijos ( Būdviečio ) parapijos. Žmonės irgi atkakliai prašė vyskupo jo neiškelti. Tačiau 1989 – aisiais vyskupas J. Žemaitis jam sakė: „Pabuvai tris metus čia, K. Naumiesty pabūsi ilgiau, bet važiuoti reikia. Man rūpi didinga K. Naumiesčio bažnyčia, ją jau seniai reikia tvarkyti“.
Ir taip vyskupo sprendimu, Viešpaties vedimu klebonas Donatas Jasulaitis jau trisdešimt ketvirtus metus klebonauja Kudirkos Naumiestyje. Darbų bažnyčios ir parapijos bei miestelio žmonių labui nuveikė gausybę, kad juos vieton sudėjus storoka knyga išeitų…
“Jūs su manimi, aš su jumis, ir savo kažkokių darbų neminėsiu, tačiau norų, planų iš tiesų turiu. Ir linkiu sau ir jums sveikatos ir gerų darbų dėl Dievo garbės“, – sakė klebonas muziejaus renginio dalyviams.
Jau šeštadienio vakaro šv. Mišios bažnyčioje buvo aukojamos konsekracijos metinių intencija. Sekmadienį po rytinių šv. Mišių V. Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė pristatė bažnyčioje parengtą senų religinių leidinių, istorinių dokumentų ir bažnytinės atributikos parodą. Joje eksponuojami ir miestelio gimnazijos mokinių piešiniai, kuriuose jie įvairiai pavaizdavo šventovę.
Prieš sumą, skambant choro giesmei, iškilmingai atlydėtas garbus parapijos svečias Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.
Klebonas kan. D. Jasulaitis pirmiausiai pasidžiaugė, kad tokios iškilios šventovės sukakties kartu švęsti atvyko vyskupas, Seimo narė Irena Haase, Šakių rajono meras Raimondas Januševičius, buvęs meras Edmundas Pilypaitis, rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, įvairių organizacijų vadovai, daug kitų svečių. Savo raporte vyskupui pastebėjo, kad tai ketvirtoji ganytojo vizitacija jam dirbant šioje parapijoje. Patikino, kad parapija neužmiršo paskutinės vizitacijos metu išsakytų linkėjimų – nepasiduoti pesimistinėms nuotaikoms – ir visa parapija, ypač jos aktyvas, susitelkė ruošdamiesi šiai šventei. Parapijos moterys su nuoširdžiausiu rūpesčiu stengėsi kuo nors prisidėti ir padėti. Sutvirtinimo sakramentui ruošęsis jaunimas įdėjo savo gebėjimus, kad šios dienos liturgija ir išskirtinė proga būtų paženklinti jaunystės, entuziazmo ir džiugesio spalvomis. Dideles pastangas ruošiantis šiai šventei parodė gimnazija, jos mokytojai, muziejaus kraštotyrininkai, bibliotekos specialistai, seniūnija ir miesto bendruomenė. Klebonas atskirai įvardijo parapijos ir globos namų senolius, kurie prie šios šventės sėkmės prisidėjo savo malda.
Šv. Mišioms vadovavo vyskupas Rimantas Norvila, koncelebravo Aleksoto dekanas, vyskupijos Caritas vadovas Gintaras Urbštas, Šakių parapijos klebonas, vicedekanas Vytautas Antanas Matusevičius, sielovadoje talkino Griškabūdžio klebonas Vytautas Mazirskas. Šv. Mišių metu vyskupas būreliui pasiruošusių jaunuolių suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Iškilmingoje atnašų procesijoje sutvirtinamieji ir tėveliai atnešė prie altoriaus dovanas kaip padėkos ženklą už šiuos prasmingus artėjimo Šventosios Dvasios link metus.
Vyskupas homilijoje pasidalijo įžvalgomis, ką tikintiesiems primena Gerojo ganytojo sekmadienio šventimas, kokia svarbi bažnyčioje kunigų misija – be šios tarnystės neturėtume sakramentų, Eucharistijos, tų žmonių, kas suburia bendruomenę. Kita svarbi proga, prisimenant bažnyčios sukaktį, – pajusti Dievo namų didingumą, kurių skliautuose šimtmečiais aidi giesmių garsai, skamba tikinčiųjų maldų atodūsiai. Kreipdamasis į sutvirtinamuosius, ganytojas priminė Šventosios Dvasios dovanas, akcentavo, kad Šventoji dvasia yra meilės dvasia, ji atspindi dievišką tyrumą, gerumą, meilę mums. Tas supratimas, ryšys su kitais ateina iš svarbiausio gėrio ir meilės šaltinio – Dievo.Ganytojas pasidalijo mintimis ir apie gerus darbus. Kudirkos Naumiesčio parapijoje įvairių gerų socialinių iniciatyvų, kiekvienas geras darbas ugdo ir džiugina. Ganytojas skatino juos pamatyti ir palaikyti. Pasidžiaugė Šakių savivaldybės bendryste, išreiškė viltį, kad ji bus palaikoma ir tęsiama.
Prieš suteikdamas palaiminimą ganytojas padėkojo už kantrumą dalyvaujant ilgokoje liturgijoje, palinkėjo sutvirtinamiesiems, kad gyvenime Dievas imtų viršų, kad blogis pasitrauktų.
Klebonas nuoširdžiai dėkojo vyskupui, kunigams už šv. Mišių auką, už susitelkimą- bažnyčios tarnams, sutvirtinamiesiems ir visiems žmonėms.
Išsirikiavo ilga sveikintojų ir dėkotojų eilė. Pirmiausia – sutvirtintieji su giesmėmis, po to jų tėveliai, parapijiečiai, Seimo narė, rajono meras, seniūnija, miesto bendruomenė, kultūros centras ir kt. Neįmanoma atsiminti visų sveikinimų vyskupui ir parapijos šeimininkui klebonui , bet jie liko sutalpinti širdžių kertelėse, nes buvo sakomi iš širdžių, apgalvotu žodžiu ir jame įprasminta gilia mintimi – lyg tai bendrystės maldoje tąsa.
O paskui – ganytojo ir šv. Mišias aukojusių kunigų bei klebono bendra nuotrauka kiekvienai širdžiai savaip svarbios šventės atminimui. Šventės, kuri buvusi saulėtą Gerojo ganytojo sekmadienį jau pasiliko istorijos eilutėse. Kaip istorija liks ir šiandiena.
Eikime semdamiesi džiaugsmo iš kasdieninių darbų ir bendrystės, kaip ganytojiškuose linkėjimuose išsakė vyskupas, eikime vidinės šviesos nušviesti, ja dalindamiesi, kad ir amžinybėje ją turėtume ir savuosius mylimus žmones sutiktume…
Vyskupo vizitą parapijoje ir bažnyčios konsekravimo 240 –ųjų metinių minėjimą vainikavo artimo meilės paliudijimas. Parapijos klebono rūpesčiu globojamų 80 –ies žmonių būrį papildė dar dešimtis. Naujuosius jiems įrengtus grupinio gyvenimo namus vyskupas pašventino. Globotiniai rūpestingai ruošėsi šiai šventei ir pradžiugino svečius pačių atliekamomis dainomis. Šventiškai nusiteikusiems senoliams kan. D. Jasulaitis linkėjo, kad šie pašventintuose namuose surastų tuos namus, kurių jų širdys ieškojo, ir kad jie būtų jiems tikri namai, kad džiaugsmingai ir smagiai, viskuo aprūpinti, leistų savo gyvenimo dienas.
O vyskupas R. Norvila pasidalijo net kadais kirbėjusia abejone, bet dabar – pasidžiaugimu: „Kai prieš keletą metų kanauninkas parodė šį namą, vis primindamas, kad turi mintį įrengti čia globos namus, abejojau, ar pa vyks. Dabar noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos pasienyje tokios iniciatyvos padeda išlaikyti vietinius gyventojus ir pritraukia, o regionas su savomis tradicijomis, su savo istorine sankloda lieka gyvybingas. Tuo pačiu tie geri darbai tampa liudijimu, kad toliau visi drauge darbuotumęsi dėl savo krašto, kuriame esame, žmonių gerovės.“
Vėlgi, kaip ir bažnyčioje, skambėjo gražiausi sveikinimai, linkėjimai, dalijamasi prisiminimais apie buvusius sunkumus projektuojant, įrengiant seniems ir neįgaliems žmonėms pritaikytas patalpas, klebono svajonėmis greta namų per pora metų įrengti parką. Ir lijo dovanų „lietus“…Tos pačios gatvės gyventojai perdavė šeimos relikvija laikytą paveikslą, bibliotekininkai – knygų, parapijos bendruomenė – sūpynes. Su palinkėjimu, kad seneliai ant jų pasėdėtų, pasikalbėtų, pabendrautų, pasisuptų, norinčius aplankyti svečius priimtų… Juk ir per šiuos namus, per dalijimąsi gėriu, rūpesčiais, džiaugsmais parapija stiprėja, susiburia.
Prisimintina, kad bažnyčios ištakos dabartiniame Kudirkos Naumiestyje siekia XVI amžių, kai Šešupės ir Širvintos upių santakoje 1561 metais buvo įkurtas Duliebaičių kaimas. Beveik visą amžių šioje vietoje nebuvo jokios šventovės. 1639 m. įkūrus Vladislavovo miestą, gyventojų „perkrikštytą“ Naumiesčiu, jo šiaurės vakarų kampe, ant Šešupės kranto buvo numatyta vieta bažnyčiai.
1642 –aisiais ar truputį vėliau čia iškilo pirmoji medinė koplyčia. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius ją perdavė į miestą pakviestiems karmelitų vienuoliams, kuriems šalia koplyčios buvo pastatytas nedidelis medinis namas – vienuolynas, paskirta žemės ir išlaikymas.
1680 m. pirmosios koplyčios vietoje karmelitai pastatė medinę, kryžiaus plano bažnytėlę. Tais pačiais metais įkurta Naumiesčio parapija.
Praslinko šimtmetis. Antroji medinė bažnyčia sunyko, o gyventojų daugėjo. 1781 – 1783 m. karmelitai, parapijiečių remiami, pastatė trečiąją, dabartinę bažnyčią. Dar nebaigus darbų bažnyčia buvo pašventinta, suteiktas Šv. Kryžiaus Atradimo titulas. Bažnyčią puošė 11 altorių.
Sunkiai kilo parapijiečių prakaitu laistoma didinga bažnyčia, kurios statybai karmelitai sunaudojo visas vienuolyno santaupas. Įpusėjus mūryti bokštus, 1803 m. kilo gaisras, nuniokojęs bažnyčią. Prūsijos valdžia uždarė 160 metų gyvavusį vienuolyną, taip susikūrė pasaulietiška parapija. Pasak šaltinių, bažnyčios užbaigimu laikomi 1870 metai. 1855 –aisiais šventovėje neliko medinių altorių, o didįjį altorių puošė tapytas Nukryžiuotojo atvaizdas, išlikęs iki šiol. Kiek anksčiau įsigytas ir tebekabantis lašo formos sietynas, kuriame žvakės pakeistos lemputėmis, o tai retas palikimas Lietuvos bažnyčiose.
XIX amž. pabaigoje bažnyčiai vadovaujant veikliam klebonui Saliamonui Olekai, šventovė ypatingai išgražėjo. Stogai uždengti skarda, pakeisti langai, atsirado vitražai, sukaupta liturginių indų, drabužių, iki šiol bažnyčią puošiančių didelės meninės vertės paveikslų ir t.t. Šventorius aptvertas tebeišlikusia tvora su puošniais vartais. Suremontuoti klebonijos pastatai, praplėstas sodas. Naumiesčio bažnyčia visoje Užnemunėje tapo pavyzdine šventove.
Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios sienos atlaikė daugybę artilerijos sviedinių. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui po sovietinių lėktuvų antskrydžio liepsnose skendo stogas, bet vidų gelbėjo mūriniai skliautai.
Sunku patikėti: kai 1950 metais sovietinė valdžia daug bažnyčių uždarė, pareikalavo su žeme sulyginti Vilkaviškio katedrą , kuri buvo net mažiau sugriauta Kudirkos Naumiesčio bažnyčia. Tada klebonavusio Kazimiero Garmaus sumanumu, diplomatiškumu ir rūpesčiu Kudirkos Naumiesčio šventovę pavyko išsaugoti. Gausiai remiant parapijiečiams 1952 metais buvo baigti pagrindiniai atstatymo darbai.
