Inetos Stasiulytės „Įkvėpimas“…

Trečiadienį, liepos 14 dienos pavakare, Marijampolėje viešėjo populiari ir talentinga kino ir teatro aktorė Ineta Stasiulytė. Televizijos žiūrovams daugiau žinoma iš įvairių šou laidų, taip pat kaip ponia Džilda, taip sakant, Oresto (aktorius Aistis Mickevičius) mylima žmonelė.

Vytauto parke, šimtamečių medžių paunksnėje ant žolės susėdę marijampoliečiai klausėsi nuoširdaus aktorės pasakojimo, daug ko klausinėjo. Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė, projekto autorė Vaida Juselytė, viešniai taip pat turėjo paruošusi daug klausimų.  Susitikimo tema – įkvėpimas…

O kiek vėliau aktorė Ineta Stasiulytė maloniai sutiko pasidalinti įžvalgomis apie šį bei tą ir su „Sūduvos gido“ skaitytojais.

– Jūs žiūrovui, ko gero, labiausiai įsiminėte kaip ponia Džilda, mylima Oresto žmona. Sakykite kodėl pasirinkote būtent tokius tipažus kurdami duetą su Aisčiu Mickevičiumi?

-Mūsų kuriami personažai tiesiog yra tautos balsas, manau, jog dar iš vaikystės laikų kiekvienas pažįstame tokią tetą, ar tokį dėdę. Mes augome, brendome ir gyvename tarp tokių žmonių.

– Kaip jūs galvojate, aktoriaus darbas yra profesija ar pašaukimas?

-Tikriausiai ir viena ir kita, bet pašaukimo yra daugiau, nes tai siejama su Dievo dovana žmogui – talentu. Beje, vykdant įvairius projektus man tenka nemažai keliauti po šalį, susitikinėti su pačia įvairiausia auditorija ir gan dažnai iš gerbėjų sulaukiu būtent tokio klausimo.

– Ineta, jei atsirastų tokia galimybė pasukti gyvenimo ratą atgalios, ką jūs darytumėte kitaip, o gal ir iš viso kai ko nedarytumėt?

-Žinot, atsukti galima filmą, o savo gyvenimo sukinėti aš visiškai nelinkusi. Visas  gyvenime pasitaikiusias klaidas aš vadinu patirtimi ir būtent jos man suteikia galimybę tobulėti bei žengti pirmyn.

– Sakykit prašau, kaip jūsų manymu pakito aktoriaus profesijos prestižas lyginant su tarybiniais laikais?

– Keblus klausimas. Atsakysiu taip: Šiandien dalis mano kolegų mano, jei kažką darai ne teatre, o kitur, vadinasi esi prastesnis aktorius ir žemini aktoriaus profesijos garbę. Jie nusiteikę konservatyviai.  Na, o kita stovykla, tai kūrėjai dirbantys visur kur yra kviečiami ir mylimi, ir nebūtinai tik teatre. Savo laiku man, taip pat teko patirti savotišką mobingą, pajusti pasmerkimą bei pan. Gyvenimas yra labai dinamiškas, tad viskas greitai keičiasi ir tiesiog būtina stengtis eiti koja kojon su juo. Be to, esu įsitikinusi, jog aktorius, kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovas neturėtų badauti, taip pat netingėti dirbti ir turėti sveiką požiūrį į atlygį už darbą. Nematau čia nieko gėdingo.

Savo laiku baigiau garsaus režisieriaus Rimo Tumino kursą ir šis talentingas žmogus mums įdiegė vieną esminę vertybę, tai pagarbą savo profesijai. Jis sakydavo mums, studentams: „Nesvarbu kur bedirbtumėt niekuomet nevadinkite savo darbų chaltūrom. Aktorius yra ir lieka aktoriumi visur kur jis bevaidintų ir teatre, ir privačiame vakarėlyje, ir vestuvėse, šventėje ar panašiai“. Todėl aš prisimindama jo pamokas niekuomet neleidžiu sau naudoti šio žodžio, kadangi man svarbus kiekvienas darbas, kurio imuosi ir visus darbus dirbu pilnai atsiduodama, naudodama turimas žinias bei patirtį. Ir jeigu aktorius savo leksikoje naudoja šį žodį, vadinasi darytina išvada, jog jis tuo būdu parodo savo santykį į tą darbą…

– Ineta, štai toks klausimėlis: Skaitome, girdime, jog labai daug porų išsiskiria, tad kaip jums atrodo ar egzistuoja šiais laikais tikra meilė?

(Juokiasi) – Man meilė tai veiksmažodis. Veiksmažodis, kuris manau gali pakeisti žodį meilė, yra rūpestis. Rūpindamiesi savimi bei šalia esančiais mes išreiškiam didžiulę meilę mus supančiai aplinkai, žmonėms, namams, laikomiems gyvūnams ir pan.

– Ką jūs galvojate apie vedybas iš išskaičiavimo?

-Pažįstu žmones, kurie, deja, bet taip gyvena. Tai jų pasirinkimas, tačiau kartu ir rizika gauti per nosį, nes jeigu bandai kažkuo pasinaudoti ir tik gauti tai ko nori, tai anksčiau ar vėliau pabaiga būna skaudi.

– Ko jūs palinkėtumėt šių dienų jaunimui, gal daugiau merginoms dar tik pradedančioms savo gyvenimo kelią?

-Jaunoms merginoms palinkėčiau dėti daug pastangų pamilstant save, ypač išgyvenant paauglystėje savęs nepriėmimo laikotarpį, nes tai trukdo sėkmingai surasti vietą ir įsitvirtinti visuomenėje. Palinkėčiau labai saugoti nekaltybę, kadangi mes, moterys, su kiekvienu santykiu labai išdalinam savo energiją, tiesiog ją iššvaistom. Vyrams mes esame įdomios tuomet, kai jaučiame pagarbą sau ir nesidaliname ant kiekvieno kampo su atsitiktinai sutiktu vaikinu iš baimės būti paliktai ar kažkaip nesuprastai.

– Sakykite ko jūs negalėtumėte atleisti draugei?

-Tikra draugė yra žmogus, su kuriuo tu gali būti nesimatęs net kelis metus, tačiau susitikęs jauti sielos ryšį, tai toks neapsakomas giluminis ryšys. Draugei, manau, galėčiau atleisti viską…

– O draugui vyrui ko neatleistumėt?

-Neištikimybės.

– Ar jūs šiandien jaučiate gyvenimo pilnatvę, turiu omenyje po dukros gimimo?

-O tikrai taip, taip. Aš kasdien įdedu pastangų, kad taip būtų ir veju šalin kažkokias negatyvias mintis bei baimes. Žmogus, deja, nėra būtybė, kuriai galima būtų instaliuoti vien pozityvias mintis ir būseną, juk gyvenimas yra daugiabriaunis ir turintis ne tik dvi spalvas…

– Ko jūs labiausiai pasigendate šiandieniniame Lietuvos jaunime, o gal atvirkščiai kažko yra per daug?

-Kalbėsiu apie tai tik iš asmeninės patirties pozicijų. Turiu paauglę dukrą Upę Sofiją, ja aš pasitikiu, mes kalbame su ja daug ir visomis gyvenimo temomis, tačiau gaunama informacija iš šalies mane glumina ir baugina. Kartais depresija paauglių tarpe tampa kažkokiu mados šauksmu. Paaugliai sekdami tokia mada užsisklendžia savyje ir tai kelia didelį susirūpinimą. Savęs ieškojimas per negatyvius dalykus yra blogis.

– Ar turite slaptą svajonę?

– Taip turiu slaptų svajonių ir turiu daug tikslų, nes svajonė be tikslo yra tik ore kabantis dalykas. Norint savo svajones įgyvendinti reikia žengti realius, dažnai rizikingus žingsnius ta linkme, taip pat daug, daug dirbti. Tie žingsniai mane ir nuveda iki svajonės materializavimo.

– Kaip jūs elgiatės kai kūryboje ateina toks momentas kuomet galvoje tuštuma, viskas pabosta, niekas nemiela?

-Kaip įkvėpimo šaltinį skaitau tam tikrų autorių knygas, kurias sakyčiau būtina turėti namų bibliotekėlėje kiekvienam iš mūsų. Tai mane atgaivina ir pažadina naujoms veikloms.

– Kurių aktorių kūryba jus įkvepia?

-Man visuomet pavyzdžiu buvo Vytautas Šapranauskas, Rimantė Valiukaitė, Eglė Gabrėnaitė. Šie aktoriai savo darbais, profesionalumu, mąstysena mane įkvepia.

– Ar jūs imtumėtės nemėgstamo vaidmens už didelį honorarą?

– Pasakysiu taip: Man labai svarbu koks mikroklimatas kūrybiniame kolektyve ir pinigai čia vaidina toli gražu ne patį svarbiausią vaidmenį, mat dirbdamas sveikoje aplinkoje su talentingais kolegomis pajunti tikrą įkvėpimą, taip pat įgyji labai daug patirties, žinių, kuriuos piniginiu ekvivalentu įvertinti tikrai sunku.

– Tarybiniais laikais lietuviai turėdavo nemažai darbo rusiškame kinematografe, tiesa jie ten daugumoje vaidino hitlerininkus, šnipus ir taip toliau. Šiandien šito jau nebėra, o Holivudas kol kas nepasiekiamas mūsų aktoriams…

-Ačiū Dievui gyvenimas nesustojo, kažkoks veiksmas vis vien vyksta, kuriami komerciniai bei meniniai filmai. Kai kurie mano kolegos dirba su Vakarų šalių prodiuseriais, tad viskas yra įmanoma, tik reikia mažiau dejuoti ir drąsiai žengti žingsnius siekiamo tikslo link.

– Ar jus domina pasaulio bei Lietuvos politiniai įvykiai?

-Giliau šių procesų neanalizuoju, nors girdžiu kas vyksta viešojoje erdvėje, tačiau pati iniciatyvos kažką teigti ar neigti nerodau, o viską sugeriu savyje ir tiek.

– Jūs jau pasiekusi tą amžių, kai žmogaus asmenybė tampa brandžia, todėl noriu paklausti kaip jums atrodo mūsų politikai?

-Na, mano pats mylimiausias politikas tai Vytautas Šustauskas (juokiasi), dėl to, kad teko jį nuodugniai išanalizuoti ir atkartoti scenoje.

– O Petras Gražulis?

-Ką galiu pasakyti apie jį… Man keista, kai jis savo viešuose pasisakymuose kovoja už šeimas, bet tuo pat metu rėkia „Už Lietuvą vyrai“…

Ir apskritai, man regis Lietuvos politiniame lauke situacija tokia, jog aš nesu tikra ar mes galime kažką suprasti ir juo labiau pakeisti. Manau, kad per informavimo priemones  išgirstame ir pamatome tik tai, ką kažkas nori, kad mes matytume bei girdėtume.

– Ačiū jums, Ineta. Laimės gyvenime ir sėkmės kūryboje.

 

Kalbėjosi Vytautas Karsokas

 Autoriaus nuotraukose susitikimo su aktore Ineta Stasiulyte akimirkos Vytauto parke Marijampolėje.

Sūduvos gidas logotipas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE