Praėjusio amžiaus pirmajame dešimtmetyje, 1909 m. Kalvarija dar kvėpavo apskrities miesto teisėmis ir pareigomis. Tais pačiais metais mieste įvyko „Žiburio“ draugijos šventė. Draugijos skyriai veikė visoje Suvalkijoje. Skatino skaityti knygas, atrasti savyje lietuviškumą, ir būti dorais katalikais.
Anot šaltinių, „Suvalkų gubernijoje, Kalvarijoje „Žiburio“ draugija įsitaisė sau čia šventę. Įvyko mišios bažnyčioje. Šventovė buvo išpuošta lapų vainikais. Atvykęs iš Senapilės( dabar Marijampolė) pamokslą perskaitė kunigas Draugelis.
Tą pačią dieną įvyko draugijos susirinkimas. Visa „Žiburio“ salė buvo iškaišyta tais pačiais lapų vainikais. Įėjimą į salę užkimšo žmonių jūra. Vieni atėjo ieškodami naujų įspūdžių, kiti paklausyti sakomų kalbų, treti norėjo užsirašyti naujaisiais nariais.
Nuvykau ir aš, – porino įvykių liudininkas, – sumokėjau penkias kapeikas už įėjimą. Norėjau pamatyti tos iškilmės. Buvo pradedamos sakyti įvairios prakalbos.
Kunigas Draugelis, kalbėdamas apie draugijos reikalus, atrodė, kaip kokį monologą sakydamas teatre ant scenos. Jo gestai ir savotiški išsireiškimai stipriai prajuokino ir palinksmino susirinkusius.
Kalbėjo ir moterys, merginos. Retas tai Lietuvoje atsitikimas! Bet kalbėjo taip, kaip gramofonas. Iš balso ir intonacijos išrodė lyg ir ne savo sugalvotas mintis dėstė. Labai pageidaujama, kad moterys susirinkimuose keltų savo balsus, bet būti gramofonu nėra labai pagirtina.
Susirinkime sužinojau, kad Kalvarijos „Žiburys“ turi net 358 narius. Tai tikrai nemažas skaičius. Šią Kalvarijos draugiją į viršų iškėlė čia šiemet atvykęs kunigas A. Civinskas. Savo prakalbomis pritraukdavo minias žmonių.
Dar truputį reikia pasakyti, kaip „Žiburys“ skleidžia žmonių tarpe šviesą. Šitas darbas labai nerangiai eina. Kiek aš pastebėjau Kalvarijoje draugija labiau rūpinasi žmogaus prirengimu kelionei į aną amžiną gyvenimą. Šitam dalyke tuo turėtų užsiimti bažnyčia. Draugijai Kalvarijoje reiktų platinti žmonių tarpe apsišvietimą. Daugelis supranta apsišvietimą tik kaip katalikiškų priedermių pildymą.
Draugija mažai tesirūpina savo turima skaitykla. Štai paimkime tą „Žiburio“ šventės dieną. Ateinu aš į skaityklą ir slenku prie stalo. Čia guli laikraščiai. Labai nustembu pamatęs tik senuosius jų numerius. Prižiūrėtojas pasako, kad nuo kunigų skaitymų naujų numerių niekas neatneša. Draugijos knygyne tie patys prasti popieriai.
Pabaigai noriu pasakyti, kad „Žiburys“ pripažįsta tik tokį principą: kas kritikuoja draugiją, tas maždaug yra paklydęs tikėjime ir bedievis. Bet tai netiesa ir grynas melas. Žiburį kritikuojantis dar nėra bedievio sinonimas,“ – pyktelėjęs savo pasakojimą užbaigia Kalvarijoje apsilankęs lietuvis.
Po dviejų metų, 1911 m. Kalvarijoje įvyko dar vienas susirinkimas. Jo metu pripažinta, kad Švenčiausios Mergelės Marijos vardo bažnyčiai reikia remonto.
Anot šaltinių, „Kalvarijos parapijos bažnyčia ne taip jau seniai yra atnaujinta. Tačiau susirinkimo metu išsiaiškinta, kad šventovės stogas tada buvo uždengtas sena, netikusia bleke. Dabar ta blekė pasidarius skylėta. Antra, bažnyčios tinkas vietomis jau atpuolė. Todėl, kad praėjusio remonto metu į tinką nebuvo dedama cemento ar gipso.
Labai keista buvo matyti, kaip po šitai sueigai, Kalvarijos apylinkių ūkininkai susiskirstė į kuopeles po 3, 4 ar 5. Skubinosi kiek galėdami į vietines alines. Tik retas kuris nėjo tenai.
Nėra ko stebėtis, jei žmonės lankydami aludes, sueigos metu nesugebėjo tarp savęs rimtai susišnekėti,“ – susirūpinusia gaida pamokslą užbaigia įvykių dalyvis.
Tomas Sušinskas
