Visais laikais vasara skatindavo turizmą. Keliauti Pirmoje Lietuvos Respublikoje ir įspūdžius išlieti popieriuje buvo labai populiaru. Atšilus orams pasipildavo publikacijos apie nuotykius Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Vieniši keliautojai varžydavosi ir lenktyniaudavo ieškodami dar neatrastų ir turisto kojos neišmindžiotų gatvių ir laukų.
„Kelionė per Zanavykiją“, „zanavykų žemėse pasidairius“, – tokiais epitetais savo mintis apie prieškario Šakius pradeda keliautojas. Sintautuose jis sugauna autobusą ir lekia į Šakius. Pro akis jam prabėga neišmatuojamos lygumos ir medžiuose skęstančios gražiosios sodybos. Žvilgsniu tyrinėja tolumoje matomus vokiečių trobų raudonuojančius stogus.
Pasak keliautojo „Autobusas kietas ir nepatogus. Šakiuose vos išlipęs drožiu į čia pat esantį Šaulių klūbą. Visi staliukai užimti. Prie kiekvieno iš jų daugybė zanavykų ūkininkų. Vieni skaniai pietauja, kiti prie grafino butelio aptaria savo reikalus. Štai vienas ūsuotasis ponas kažką aiškina savo staliuko draugams, o tie įdėmiai klauso“.
Anot toliau savo pasakojimą tęsiančio keliautojo „Išėjau pasidairyti po miestą. Bendras vaizdas prastas. Išvaikščiojau Šakius, užimančius šimtą trisdešimt hektarų plotą ir turinčius apie 3,300 gyventojų. Tačiau centre nepastebėjau nei vieno medelio.
Gražiausi pastatai, tai pernai(1936 m.) pastatyta apskrities ligoninė, kuri randasi apie puskilometrį už miesto. Verta paminėti gražiuosius Šaulių sąjungos namus ir gimnaziją. Tačiau miesto valdžiai turiu keletą ne itin malonių pastabų. Šakius įvardinčiau kaip prastai išplanuotą miestą. Gatvės kreivokos ir labai painiai viena su kita susipynusios. Namai taip pat netvarkingai išmėtyti. Šaligatviai ties vienu namu siauri, ties kitu – platūs. Daugelyje vietų šaligatviai padengti tik lentomis.
Išvažiavimai iš kiemų daugiau panašūs į vandens išgriautus griovius. Gyvulių rinkos aikštė taip pat negrįsta akmenimis. Pikti liežuviai šneka, kad pavasarį ar rudenį čia geri bėriai tuščią vežimą vos patraukia.
Ir dar vienas minusas. Šakiai neturi vandens. Tai lyg ir neįtikėtina, bet taip yra. Kaip kur nors dykumoje prie oazės renkasi ištroškę keliauninkai, taip Šakiuose moterėlės su kibirais eilėse stovi prie miesto šulinio.
Miegojau kažkokiame žydelio viešbutyje. Kitą dieną užsukau į gimnaziją. Direktorius ponas Šapalas maloniai sutiko suteikti žinių apie jo vadovaujamą gimnaziją. Šakių „Žiburio“ gimnazijoje mokosi apie du šimtus mokinių. Juos moko keturiolika mokytojų.
Gimnazija turi nuosavos šešis hektarus žemės. Iš jų net trys su puse užsodinti vaismedžiais. O likusį plotą užima sporto aikštė ir parkas. Klasės šviesios ir erdvios.
Vertas dėmesio ir gimnazijos muziejus. Čia eksponuojamas caro gubernatoriaus raštas žandarų viršininkams. Jame minimos Prano Vaičaičio ir Antano Daniliausko pavardės. Griežtai draudžiama Šakių poetui dirbti mokymo įstaigoje.
Mokesčių inspekcijos darbuotojai visi sutartinai kalbėjo, kad Šakiams reikia lietuviškos kirpyklos, pirties ir klubo. Zanavykų miesto jaunalietuviai skundėsi, kad kunigai jų organizacijos vėliavos į bažnyčią neįsileidžia. Trūksta zanavykams ir šokių vakarų. Šaulių sąjungos vyrukai į savo namus neįsileidžia pasišokti.
Pietauti užeinu į tą patį šaulių name esančią valgyklą. Tai keletas staliukų ir drabužiams pasikabinti įkaltos vinys. Truputį palaukęs gavau kopūstų ir jautienos. Buvo baisiai skanu.
Susitikau su Šakių verslininkais. Vienas iš jų pakvietė į siuvyklą pasižiūrėti mergaitėms gaminamų tautiškų drabužių.
Apskritai Šakiai tai gana nemenkas užkampis. Susisiekimas su Kaunu ar Jurbarku, kol nėra plento ar gelžkelio, labai tolimas ir brangus. Būtent dėl to Šakių miesto inteligentija šį klausimą nuolat svarsto.
Užsukau į kleboniją ir gavau besišypsančio klebono patvirtinimą, kad zanavykai labai pamaldūs. Šventadieniais ne visada visi telpa į bažnyčią. O Šakių bažnyčia tai tikras muziejus. Pastatyta prieš daugiau nei šimtmetį. Tačiau statoma nauja mūrinė Švento Jono krikštytojo išpildys visas tikinčių zanavykų lūkesčius, – viltingai pasakojimą baigia prieškario turistas.
Tomas Sušinskas
