Istorinė Sūduvos žemė – Rudamina
Tarp Šeštokų geležinkelio stoties ir Lazdijų, neaprėpiamose istorinėse Sūduvos lygumose stūkso Rudaminos miestelis. Praeityje Marijampolės apskričiai priklausiusi, kalvų ir kalnelių apsupta vietovė. Vietovė turėjusi itin garsią praeitį.
Pasak tarpukario šaltinių, „Rudaminos vardo kilmė aiškinama įvairiai. Vietos gyventojų pasakojimu Rudamina kilusi nuo žodžio rūda. Netoli šio miestelio yra pelkės. Čia randama nemažai geležies rūdos.“
Už pusės kilometro nuo miestelio iškilęs jotvingių laikus menantis aukštas piliakalnis. Anot padavimų čia stovėjusi ąžuolinių rastų pilaitė. Manoma, kad pilis iškilo trylikto amžiaus viduryje kunigaikščio Rimgaudo iniciatyva. Pasak legendų, kunigaikštis Mindaugas čia karūnavosi Lietuvos karaliumi.
Iki pat penkiolikto šimtmečio, kada Lietuvą nuolat puldinėjo kryžiuočiai, visas Sūduvos kraštas buvo virtęs negyvenama dykuma. Buvo lyg kokia „niekieno“ žemė. Ir tik po Žalgirio mūšio šis kraštas vėl atgijo.
Anot kraštotyrininko B. Kviklio, „XVI a. pradžioje Rudaminos apylinkėse pradėjo kurtis pirmosios sodybos. Visa giria aplink Rudaminą pavesti valdyti Grigaliui Masalskiui. Jis buvo įpareigotas kirsti miškus, kurti kaimus ir dvarus.“
Rudaminos dvaro savininkas ir Gardino teisėjas Grigalius Masalskis su žmona Marijona 1592 m. pastatė miestelyje bažnyčią. Šventovės globon buvo atiduotas šalia buvęs kaimas su valstiečiais ir ganyklomis prie ežero.
Nors Rudaminos bažnyčia turtais buvo gausiai apdovanota nuolatinio kunigo neturėjo. Didesnių švenčių metu čia atvažiuodavo Seinų dominikonai ir Merkinės jėzuitai. Dėl kunigo nebuvimo šventovė buvo apleista ir pradėjo griūti.
Dabartinę Šv. Trejybės mūrinę bažnyčią XVIII a. viduryje pradėjo statyti Rudaminos turtų savininkas Mikalojus Turčinavičius. Deja nebaigęs statyti numirė. Visą savo turtą paliko Seinų vienuoliams dominikonams.
Rudaminos dvaro savininko pradėta statyti šventovė galutinai buvo užbaigta 1765 m., o pašventinta tik 1821 m.
Ilgą laiką Rudaminoje šeimininkavo vyskupas Marciejevskis. Jis valdė visą Seinų vyskupiją. Buvo labai pareigingas ir turėjo vadybininko gabumų. Nebuvo abejingas ir lietuviams. Savo raštuose nurodydavo, kad Kalvarijos, Marijampolės, Seinų ir Suvalkų apskritys yra išskirtinai lietuviškos. Todėl bažnyčių pamokslai privalo būti skaitomi lietuviškai. Vyskupas mirė 1827 m., palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje.
1863 m. lietuvių ir lenkų sukilimo metu kunigas J. Dailidė Rudaminos bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą. Dėl to netoli Vygrių buvo rusų nušautas. 1894 m. jo palaikai buvo iškasti ir perlaidoti Vygrių kapinėse.
Pasak tarpukario pasakojimų, „Už puskilometrio nuo Rudaminos piliakalnio yra kita garsi vieta – „Švedkampio kalvelė“. Trys kilometrai už Rudaminos miestelio tęsiasi mėlyna juosta. Tai gražusis Rimiečio ežeras. O aplink jį – daugybė pelkynų.“
Pasak prieškario šaltinių, „Nuo Rudaminos piliakalnio viršūnės gali pamatyti Marijampolę, o geros akys įžiūri ir Vilkaviškį.“
Anot B. Kviklio „Rudaminos miestelis, nors ir keturių svarbių kelių kryžkelėje, į miestą neišaugo. Jį nustelbė Lazdijai ir Šeštokai su savo geležinkelio stotimi.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvai Rudaminoje įsteigtas valsčius. Jis apjungė kelis šimtus ūkių ir beveik penkis tūkstančius apylinkių gyventojų. Tarpukaryje miestelyje buvo mokykla, paštas, policijos nuovada, malūnas. 1940 m. Rudaminoje gyveno trys šimtai žmonių.
Tomas Sušinskas