Prieškario Marijampolė 1938 metais šventė Rygiškių Jono Valstybinės berniukų gimnazijos jubiliejų. Tais metais suėjo devyniasdešimt metų nuo pirmosios aukštesniosios mokyklos įsteigimo. Septyniasdešimt metų nuo pačios gimnazijos atsiradimo. Ir dvidešimt metų nuo lietuviškos gimnazijos įsteigimo.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą Marijampolės gimnazija tautiniame lietuvių atgimime vaidino labai svarbų vaidmenį. Išauklėjo pirmuosius žmones, kurių vardus lietuviai prisimins tol, kol egzistuos tauta. Čia mokėsi vilkaviškiečiai Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, marijampolietis Jonas Jablonskis. Senoji gimnazija devynioliktame šimtmetyje išugdė aušrininkus ir varpininkus.
Pirmosios aukštesniosios gimnazijos užuomazgos Marijampolėje susikūrė 1847 metais. Iš vyskupų miesto Seinų atkelta keturių klasių mokykla. Patalpos įsikūrė šalia Basanavičiaus aikštės. Visas pamokas dėstė tik lenkų kalba. Šią mokyklą baigė pirmojo istorinio lietuviško romano autorius, vilkaviškietis Vincas Pietaris.
1862 metais prie Marijampolės keturių klasės mokyklos buvo atidaryta penktoji pedagoginė klasė. Tačiau po dviejų metų perkelta į Veiverių miestelį, kuriame įsikūrė mokytojų seminarija.
Po 1863 metų sukilimo rusai Lietuvoje ėmė naikinti lenkiškas mokyklas ir steigė rusiškas. Marijampolės mokyklą likvidavo ir įsteigė rusiškąją gimnaziją. Vadovauti jai pradėjo sulenkėjęs prancūzas Langry. Vėliau rusai, norėdami sukiršinti lenkus su lietuviais, Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose dvi valandas per savaitę leido dėstyti lietuvių kalba. Būtent tuomet atgijo pirmieji patriotiniai lietuvių jausmai. Ir 1866 metais į gimnaziją įstojo Jonas Basanavičius.
Lietuvių kalba gimnazijoje buvo neprivalomas dalykas. Tačiau baigusiems Marijampolės ir Suvalkų gimnazijas ir atestate turintiems lietuvių kalbos pažymį, Maskvos ir Petrapilio universitetuose paruoštos devynios lietuviškos stipendijos. Todėl tokia tvarka daugybę lietuvių paskatino nesulenkėti ir domėtis savo kalba.
Sūduvoje panaikinus prievartinę baudžiavą, daugybė suvalkiečių ūkininkų suprato mokslo svarbą ir noriai leido savo vaikus į mokyklą. Todėl Marijampolės gimnazijos mokinių skaičius greitai išaugo. 1875-82 metais direktoriumi dirbo lietuviams gana palankus A. L. Abromovičius. Gimnazijos vaikų skaičius pasiekė septynis šimtus, iš kurių 80 procentų buvo lietuviai.
Gimnazijoje mokytojais dirbo vilkaviškiečiai Petras Kriaučiūnas ir Petras Arminas-Trupinėlis. Skatino kalbėti lietuviškai, ir įvairiais būdais ugdė patriotizmą. Todėl daugybė mokinių namuose pradėjo kalbėti gimtąja kalba, skaitė lietuvišką spaudą ir skleidė lietuvybę savo kaimuose.
Rusai lietuvių kalbai leido laisviau kvėpuoti tik dėl to, kad turėjo planą priversti pamiršti lenkų kalbą, o vėliau pradėti aktyviai rusinti. Pamatę, kad nuo lenkų nutolę lietuviai aktyviai domisi savo kalba, pradėjo juos persekioti ir spausti. Todėl nuo 1882 metų lietuviškoji Marijampolės gimnazijos veikla tapo labai suvaržyta.
Į mokyklą dirbti direktoriumi atkėlė prieš katalikus ir lietuvius nusiteikusį rusą Solovjovą. Rusas iškėlė iš gimnazijos daugybę lietuvių mokytojų: vilkaviškiečius Petrą Arminą, Petrą Kriaučiūną, kun. J. Čėsną, V. Staniškį. Suvaržė mokinių stojimo į gimnaziją taisykles. Už menkiausią lietuvišką žingsnį vaikai buvo šalinami. Mokinių skaičius stipriai sumažėjo, siekė jau tik du šimtus.
Dėl intensyvaus rusinimo ir persekiojimo lietuviai pradėjo veikti slapta. Už Marijampolės miesto vyko susitikimai. Pogrindinis lietuvių gyvenimas buvo intensyvus po 1905 metais įvykusios revoliucijos. Didžiausi neramumai Marijampolės gimnazijoje vyko 1906 m. pradžioje, pašalinta daugybė mokinių.
Varšuvos mokslo apygardoje Marijampolės gimnazija išlaikė pažangų moksleivių mokymąsi ir gerus rezultatus. Pabaigę gimnaziją daugelis mokinių lengvai įstodavo į universitetus.
Rusiška gimnazija Marijampolėje gyvavo iki Didžiojo karo. Traukiantis rusų kariuomenei nuo artėjančių vokiečių, mokykla 1915 metais perkelta į Jaroslavlį. Po pirmojo pasaulinio karo „Žiburio“ draugija pradėjo rūpintis gimnazijos Marijampolėje atkūrimu. 1917 metais buvo gautas leidimas, o po metų lietuviškoje gimnazijoje jau vyko pamokos.
Pirmuoju direktoriumi nepriklausomoje Lietuvoje paskirtas kunigas Vizgirda. Iš pradžių veikė tik penkios klasės, o sugrįžus iš Rusijos mokiniams atsidarė dar trys. 1920 metais gimnazija tapo valstybine. Kiek vėliau švietimo ministerija profesoriaus Jono Jablonskio garbei pavadino ją Rygiškių Jono valstybine gimnazija.
Po pirmojo pasaulinio karo lietuviai dar labiau vertino išsimokslinimą. Po aštuonerių metų berniukų gimnazijoje mokinių skaičius padidėjo iki tūkstančio. 1934 metais gimnazija padalinta į dvi dalis: mergaičių ir berniukų. Iki 1938 metų gimnaziją baigė 1172 abiturientai. Per tą laiką išduota 1180 įvairių klasių baigimo pažymėjimų.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2019 m. rugsėjo 16 d.
