Jūrės miestelis

 

 Viena iš Jūrės vardo kilmės ver­sijų, susijusi su pagonybės laikais švęsta pavasario kalendorine švente, matyt, yra klaidinga, nes hidronimas Jūrė turėjo būti dar senesnis. Nereikėtų miestelio vardo kildinti ir nuo Jurginių šventės ar Jurgos vardo. Višakio kairiojo intako Jūrės upėvardis kildinamas nuo žodžio jūra,  kurio pirminė reikšmė buvusi ne „vandenyno dalis“, o „didelis ežeras sausumoje“.

Šio Kazlų Rūdos savivaldybės miestelio kilmė nėra natūrali. Nors ir sklido pasakojimai apie piemenis, į miškų laukymes variusius ganytis gyvulius dar XIX amžiaus pabaigoje, tačiau niekas sėsliau čia neapsistojo. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1915 m. pavasarį, kaizerinės Vokietijos armija čia susirėmė su carine Rusija; žuvusius kovos draugus vokiečiai miške ir palaidojo, o sužeistus paliko čia ar Kazlų Rūdoje sveikti. Po pusmečio rusai buvo išvaryti beveik iš visos dabartinės Lietuvos teritorijos. 1916 m. pradžioje, dar neištirpus sniegams, Jūrės upelio ir ūksmingų šilų apsuptyje jie įsteigė karo belaisvių stovyklą, į kurią nutiesė pora siaurojo geležinkelio linijų. Karo belaisviai kirto brandžių kiškų medžius, krovė į vagonetes ir gabeno į Kauną ar Nemuno prieplauką Pavilkijyje.

Apie šią belaisvių stovyklą 1932 m. sausio 3 d. rašė „Suvalkiečio“ laikraštis:„15 m. atgal šioje vietoje siūbavo tamsus pušynas. Okupacijos metu vokiečiai iškirto mišką ir čia įsteigė belaisvių stovyklą, kuri plačiai buvo žinoma „Popilvo“ vardu (nuo Pilvės upelio vardo – B. Mašalaičio pastaba). Stovykloje buvo visas vargo „Internacionalas“, nes čia buvo privežta ne tik rusų, bet ir prancūzų ir kitų armijų belaisviai bei civiliai vietos apylinkių gyventojai. Ir lenkų „ponams“ čia teko pabuvoti, tik ne kaipo pasaulinio karo belaisviams, o kaipo išgamoms, tykojusiems Lietuvos pražūties. Belaisviai buvo naudojami miškų eksploatacijos darbams“.

1923 metais Jūrėje gyveno 213 žmonių. Nuo 1924 – 1925 metų miestelis ėmė sparčiai plėstis, nes naujakuriams išdalino apie 100 sklypų žemės sklypų. Valdžia, siekdama, kad šią nuošalią vietovę galėtų lengviau pasiekti žmonės, 1925 m. pastatė medinę geležinkelio stotelę (tiesa, vėliau perstatytą). Kai buvusiuose belaisvių barakuose apsigyveno žmonės, jie buvo įdarbinti lentpjūvėje – nuo šiol kitur keliavo ne rąstai, o medienos ruošiniai.

Lentpjūvių savininkai ir vadovaujantys darbuotojai dar kurį laiką į darbą važinėjo iš Kauno ar Kazlų Rūdos, bet netrukus ėmė statytis gyvenamuosius namus Jūrės miestelyje. Tam pasitarnavo ir 1925 metais paruoštas Jūrės miestelio (tiesa, tuomet vadinto Jūra) perspektyvinis planas, numatęs centre – aikštę, o aplink ją – stačiakampį gatvių tinklą.

Nuo 1927 metų,  antradieniais ir penktadieniais, centrinėje aikštėje vykdavo turgūs, į kuriuos vežimais ar traukiniais atkeliaudavo aplinkinių kaimų ūkininkai.  Tarpukario laikraščiai teigė: „Didesnį gyvumą miesteliui įnešė 1928 m. įsteigta Jūros miškų urėdija. Miestelio papuošalu dabar tapo švietimo ministerijos naujai statomi rūmai pradžios mokyklai. Nors pats namas medinis ir galutinai dar neįrengtas, bet gražus, gražioje ir patogioje vietoje statomas. Iš įmonių veikia dvi lentpjūvės“.

Dar to paties dešimtmečio pabaigoje Jūrėje verslininkai pastatė malūną. Iš stambesnių įmonių ar įstaigų veikė: dvi lentpjūvės, miško urėdija, penkios krautuvės, pradžios mokykla, pašto agentūra. Ketvirtajame dešimtmetyje Jūrė ir toliau plėtėsi – buvo pastatyti Šaulių namai, dviaukštė medinė mokykla (1931 m.), konstruktyvizmo stiliaus mūrinis geležinkelio stoties pastatas (1937 m.), policijos punktas. Nors katalikams, ypač šauliams, ir  rūpėjo statyti bažnyčią, bet iki 1940 metų nuveikė tik tam tikrus organizacinius darbus (gavo 35 arų žemės sklypą, į kurį atvežė šiek tiek statybinių medžiagų) bei surinko dalį aukų.

Per Antrąjį pasaulinį karą vėl pasikartojo ankstesnio karo istorija: pradžioje vokiečiai įrengė rusų karo belaisvių stovyklą, o vėliau rusai „atsilygino“ tuo pačiu – anot vietinių, vokiečiai čia darbavosi ir 1946 metais.

Nors karo metais Jūrės medinius namus niokojo gaisrai, bet gyventojai iš jos nesitraukė.

Po karo Jūrė gavo keistoką – geležinkelio stoties gyvenvietės – statusą. Iki 1954 metų čia funkcionavo ir apylinkės centro būstinė. Veikė „klasikinės“ sovietmečio įstaigos: biblioteka (nuo 1945 m.), aštuonmetė mokykla, medicinos punktas (nuo 1955 m.), kultūros namai, parduotuvė, Kauno policijos mokyklos vasaros stovykla ir kt. Maždaug į šiaurės vakarus nuo miestelio, miškų palaukėse, kūrėsi kauniečių kolektyviniai sodai.

Bene geriausias to laikmečio darbas – 1970 metais įveistas pušynėlis (ten, kur dar prieš karą planavo statyti bažnyčią) ir 1985 metais pačių gyventojų iniciatyva buvusios turgavietės rytinėje pusėje įkurtas miestelio parkas, kuris puoselėjamas ir dabar. 1959 metais Jūrėje gyveno 502, o dar po 25 metų – beveik septyni šimtai žmonių.

1989 metais parke jūriečiai atidengė Lietuvos kančių atminimo koplytstulpį. 2002 metais Jūrė gavo miestelio statusą ir oficialiai vadinama Jūrės miesteliu. 2002 metais išsipildė ilgametė jūriečių svajonė – jų sodintame pušynėlyje pradėjo veikti Dievo gailestingumo koplyčia (iš dalies jos architektė R. Žvaliauskienė atsižvelgė ir į senąjį projektą, aptiktą archyve 2000 metais). Dievo Gailestingumo šventovei, kurios motininė bažnyčia yra Kazlų Rūdoje, mecenatai paaukojo varpą, elektrinius vargonus; koplyčioje yra naujai nutapytų paveikslų, išdrožtas altoriaus kryžius, vitražais puošti pagrindiniai langai, baldai.

Ilgokai užtruko diskusijos: kaip turėtų atrodyti miestelio herbas. Daug kas siūlė įvairius geležinkelio ir miškų simbolius, tačiau netikėtai buvo apsistota ties ožio, minimo nesenuose pasakojimuose, piešiniu. Taip 2002 metais buvo patvirtintas dailininko, grafiko Arvydo Každailio herbas, kurio sidabriniame fone vaizduoja­mas juodas ožys su tarp ragų įstrigusiu raudonu jurginu. Manoma, kad ožys simbolizuoja užsispyrimą, ištvermingumą, vaisingumą, kurį ypač parodo per Jurgines (tam tarp jo ragų ir patalpintas jurgino žiedas).

     Vietinės reikšmės paminklu yra paskelbta sodyba, kurioje gyveno vertėjas Pranas Povilaitis ir rašytoja Elena Spurgaitė. Į Lietuvos kultūros sąvadą įrašytas geležinkelio stoties pastatas. Į šiaurės vakarus nuo Jūrės, tankių miškų apsuptyje, yra Gulioniškės kaimas, kuriame tarybiniais metais buvo rusų generolų slėptuvė, vadinta „Brežnevo vila“, aerodromas, radijo siųstuvas ir daug kitokios netaikios paskirties technikos bei statinių. Dabar Jūrėje gyvena beveik penki šimtai žmonių.

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukose: Dievo Gailestingumo koplyčia Jūrėje.

 

 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas