Pianistas Darius Mažintas jau pažįstamas festivalio „Muzikiniai penktadieniai Gelgaudiškio dvare“ klausytojams.
Ypač įsimintini jo F. Chopin noktiurnai praėjusį sezoną. Birželio 17 d. 19 val. kartu su ukrainiete soliste Kseniya Bakhritdinova Kravchuk ir kolega Jonu Sakalausku atliks lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainas. Koncertas skiriamas Kseniyai ir jos už laisvę kovojantiems tautiečiams paremti.
Kaip karas pakeitė Jus kaip asmenį ir Jūsų kūrybinę veiklą? Kodėl Jums reikėjo važiuoti į Ukrainą ir koncertuoti griuvėsiuose?
Aš galvoju, kad visiems mąstantiems ir jaučiantiems žmonėms šitas karas atnešė daug vertybinių permąstymų. Galima kalbėti labai plačiai, bet kai prasidėjo karas pradėjau klausti, ką apie tai mąsto mano kolegos iš Rusijos, kurie yra groję su manim kartu, bet liko tik du žmonės iš viso būrio, su kuriais palaikau ryšį. Visus kitus ištryniau. Va tada pradėjau galvoti, kuo aš kaip muzikantas galėčiau prisidėti. Žinoma, galima rinkti paramą, ką ir darėme, kovo 7 dieną važiavome su Jonu Sakalausku į Lvivą paimti pabėgėlių. Taip ir prasidėjo mūsų kelionė į Ukrainą. Po Bučos įvykių paskambinau savo partneriui į Kanadą ir sakau, kad reikia važiuoti, nes muzika yra ta energija, ta galia, kuri atneša vilties. Supratau, kad tai yra mano kelias šio karo kontekste. Aš visada sau sakau ir kitiems sakydavau, kad muzika nėra pramoga, klasikinė muzika yra didžiulė energija, kuri sugeba keisti žmonių gyvenimus, įnešti šviesos ir tikėjimo. Mane karas pakeitė taip, kad nebenoriu groti paprastų koncertų. Aš noriu visur matyti prasmę. Dėl to ir į kalėjimus važinėju, ir matau, kad muzikos stebuklas ten reiškiasi geriausiai, matau, ką muzika daro žmonėms, kaip ji veikia. Tai toks mano likimas, kai labai aiškiai supratau, ką turiu daryti dabar ir ko neturiu daryti, ir ką darysiu visą likusį gyvenimą.
Kokie keliai suvedė Jus su Kseniya?
Supažindino mus Jonas Sakalauskas. Kai ji atvyko iš Lvivo, sako, kad pas mus dabar reziduoja dainininkė iš Kyjivo operos. Gal, sako, susipažinsi. O aš planavau nuvežti kelis pabėgėlius į Nidą pailsėti. Paėmiau ir Kseniyą. Tada Jonas sako, kad jei jau važiuojam, reikia ten ir koncertą padaryti. Taip per dvi dienas surengėme koncertą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tai buvo pirmas pasirodymas. Tada pagalvojau, kad reikia parengti lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainų koncertinę programą – taip ir gimė projektas. Ir dabar taip prisirišom vienas prie kito, kad ir įrašus darome, ir labai daug koncertų turime – koncertavome jau aštuonis kartus per nepilnus pusantro mėnesio.
Kaip žmonės pasitinka?
Su didžiausiomis ovacijomis ir puikiausiomis nuotaikomis. Stipri programa, labai kontrastinga. Ukrainiečių dainos labai jausmingos, emocingos, jose daug liūdesio, jos labai skiriasi nuo lietuvių liaudies dainų.
Daug koncertuojate provincijoje. Ar skiriasi didmiesčių ir provincijos klausytojas?
Man atrodo, kad su provincijos žmonėmis yra žymiai paprasčiau, nes jie jaučia žymiai daugiau ne muzikinį išprusimą turintys žmonės. Pas juos labai daug projekcijų – kaip kas turi skambėt ir t.t. – labai daug iš anksto paruoštų klausimų. O čia, kai jauti žmonių emociją ir ją kažkaip apibūdini, jis daro didelį poveikį. Tai ir yra didžiausias muzikos tikslas – ne išmąstyti, o išjausti.
Ar tikite, kad muzika išgelbės pasaulį?
Manau, kad taip. Yra toks posakis, kad kai žvanga ginklai, mūzos tyli. Man atrodo priešingai. Kai žvanga ginklai, mūzos turi kalbėti. Tą pajaučiau Ukrainoje. Ten žmonės prieidavo ir sakydavo, taip, čia karas vyksta, liejasi kraujas, bet muzika suteikia vilties. Taigi man atrodo, kad muzika turi skambėti, kai jos mažiausiai tikimasi. Tikiu, kad ji tikrai išgelbės pasaulį.
Gelgaudiškio KC inf.