Kaip drūtas zanavykų ūkininkas pergudravo vokiečių kareivį

Pasak Antano Gintnerio „Naktis buvo tamsoka. Gyvenome atskirai nuo kitų kaimynų. Neseniai buvome du kartus sudeginti. Arti niekas negyveno. Mūsų namai buvo kaip kokia sala. Buvome vieni: tėvas, aš ir brolis.

Aš buvau jau trečioje gimnazijos klasėje, o brolis pirmoje. Tai buvo 1919 m. birželio 5 diena. Tuo metu traukėsi paskutiniai vokiečių daliniai iš Lietuvos. Ėjo pirmi nepriklausomos Lietuvos metai. Tą vasaros dieną gerai atsimenu.

Atrodo, kad mūsų kaimynas suplanavo mūsų namus apiplėšti. Jaunas ir gražus vyras, pavarde Bubilas gyveno prie Lesnistvos gatvės, vadinamoje Lietuvninkynėje. Gyveno su motina. Buvo darbininkas, bet po ką tik praūžusio pirmojo pasaulinio karo, darbų nebuvo. Todėl pradėjo verstis lengvesniu amatu – naktį vogti, o dieną miegoti pas motiną. Dirbti tingėjo, o gyventi, tai reikėjo. Pradėjo dalyvauti ūkininkų apiplėšimuose.

Bubilas gerai mokėjo vokiškai. Žinodamas, kad mano tėvas visada buvo prie pinigo, visa tai papasakojo dviem iš Kudirkos Naumiesčio besitraukiantiems vokiečių kareiviams.

Buvo labai ūkanota naktis. Lietus smulkiai krito iš tamsaus dangaus. Du vokiečiai priėjo prie virtuvės lango. Atlenkė dvi vinis ir išėmė visą langą. Turėdami kišenines lemputes pradėjo šmirinėti virtuvėje.

Mes visi trys tą naktį ramiai miegojome. Tėvas su jaunesniuoju broliu Juozu gulėjo vienoje lovoje, o aš ant sofos. Aš lyg per sapną jaučiau, kad kažkas vaikščioja, bet pabusti negalėjau. Buvo pat vidurnaktis. Staiga man į akis kažkas pašvietė lempute. Pabundu ir matau, kad nedidelio ūgio vokiečių kareivis rankoje laiko revolverį. Spaudžia mane prie pagalvės, kad nepakilčiau.

Kitas didelis, stambus bavarietis (akcentas jį išdavė) šoko prie tėvo lovos: – kelkis, prakeiktas seni. Tėvui išlipus iš lovos, vokietis kirto revolverio kotu per galvą. Tėvo galva apsipylė kraujais. Tris kartus vokietis kirto tėvui per galvą. Paskui jį kiek prisvaiginęs pareikalavo pinigų.

Brolis Juozas, 12 metų vaikas, pradėjo verkti. Paskui pradėjo šaukti. Vokietis išsigandęs, kad kažkas neišgirstų, pradėjo tildyti ir raminti. Reikalavo penkių tūkstančių markių ir gąsdino tėvą mirtimi.

Aš nieko negalėjau padėti. Kraujas virė viduje matant, kaip jis daužė mano tėtį. Mane vis dar laikė kitas vokietis, kuris nieko nekalbėjo. Bijojo išduoti savo balsą. Matyt, kad jie bijojo savo karininkų, o ypač paskutinėmis dienomis, kada karas jau buvo baigtas.

Pamažu tėtis atsigavo. Jis sugalvojo planą – pabėgti ir sukelti triukšmą lauke. Visada buvo labai drąsus žmogus. Taip pat labai stiprus. Mokėjo ristis, kaip kaimo vyrai eidavo imtynių. Nenorėjo pasiduoti prūsokų mušamas. Bavaras nekreipė dėmesio į tėtės vokiečių kalbos mokėjimą ir plūdo jį paskutiniais žodžiais.

Tėvas staiga šoko į prieangį ir atsidaręs lauko duris spruko. Bavaras – paskui jį. Jis pasigavo tėvą tik todėl, kad tėtė bėgo per pupų daržą ir užkliuvo už karties. Abu parvirto ant žemės. Vokietis pradėjo tėvą smaugti. Tėtė jausdamas, kad tuoj reikės mirti, sukaupė paskutines jėgas ir sulaužė vokiečiui pirštą. Iš skausmo vokietis paleido tėvą. Abu atsistojo. Dabar tėvas kirto savo koja vokiečiui per blauzdas. Bavaras nugriuvo.

Užkritęs ant vokiečio pradėjo smaugti. Vokietis jau gargaliavo. Staiga užpakalyje kažkas atplėšė tėvą nuo prūso. Tėvo nuomone, tai buvo tas pats plėšikas kaimynas Bubilas.

Įsiutęs vokietis nusivarė tėvą atgal į kambarį. Galėjo vietoje nušauti arba padegti namus ir išeiti. Niekas kaltininko nebūtų radęs, bet tuo atveju vokiečiai nieko nebūtų iš mūsų gavę.

Dabar kambaryje prasidėjo tikra velniava. Vokietis tėvui pasakė: – dabar, seni, aš tavęs nešausiu, bet pakarsiu. Susiradęs mūsų rankšluostį, pradėjo daryti kilpą, kurią užnėrė tėvui ant kaklo. Smaugė, kol jo jėgos leido ir reikalavo 5000 tūkstančių markių.

Pagaliau, tėvas prasitarė: – paleisk, aš atiduosiu pinigus.

Tėvas sumetė planą vokiečiui apgauti. Kambaryje buvo tamsu. Pinigai buvo padėti motinos kraičio skrynioje, kuri buvo vadinama kuparu. Skrynia kairiajame kampe turėjo atskirą skyrelį. Ši vieta buvo vadinama kuparo šiuklėdu. Čia buvo sudėti tėvo pinigai ir nuosavybės dokumentai. Dalis pinigų apie 300 rublių buvo uždėti ant viršaus.

Tėvo planas buvo toks: atidaryti skrynią ir viena ranka paimti pinigus nuo viršaus, o kita, kurių buvo keleriopai daugiau, užmesti už skrynios.

Kambaryje langai nebuvo uždaryti. Vokietis bijojo šviesti. Planas pavyko puikiai. Tėvas jam atkišo 300 rublių. O vokietis pradėjo dejuot, kad pinigų mažoka. Abu germanai greit namuose pradėjo versti daiktus – darė kratą. Prisirinko gerą pusmaišį įvairių daiktų.

Kai jų darbas buvo baigtas, vienas paprašė lašinių. Tėvas pareiškė, kad lašiniai randasi ant aukšto. Vokiečiai bijojo ten lipti. O tėvu daugiau jau nepasitikėjo.

Staiga lauke buvo duotas signalas baigti šeimininkavimą namuose. Pradėjo mušti pagaliu į tvarto duris ir vokiečiai išsinešdino.

Ryte tėvas nuėjo į komendantūrą ir pasiskundė vokiečių karininkui. Karininkas pasakė, kad tai yra didelė gėda vokiečių kariuomenei.

Už kelių dienų vokiečiai jau buvo savo tėvynėje. O tą kilpą, kuria tėtis buvo kariamas laikėme atminimui, kaip kokį suvenyrą iš pirmojo pasaulinio karo laikų.

 

Tomas Sušinskas

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE