Artėjančios Lietuvos kariuomenės dienos proga nusikelkime šimtmečiu atgal į praeitį. Į besikuriančios Lietuvos kariuomenės laikus.
Senoje publikacijoje „Kaip Marijampolės gimnazistai savanoriais ėjo“ pasakojama su kokiais sunkumais teko susidurti ką tik Marijampolės gimnazijos suole dar sėdėjusiems jaunuoliams. Per trumpą laiką nusprendusiems mesti mokslus ir stoti ginti Lietuvos nepriklausomybės. Sąlygos prieš išeinant į mūšius su bolševikais buvo pasibaisėtinos. Tačiau meilė tėvynei nugalėjo – savanorių pasiryžimas buvo pavydėtinas.
Įdomu, kaip elgtųsi šiandieninė šiltnamio sąlygomis užauginta jaunimo karta. Ar globaliame pasaulyje augantiems progresyviems jaunuoliams dar ką nors reiškia žodis patriotizmas? Ar tai jau atgyvena?
Senasis pasakojimas pradedamas taip:
„Marijampolė, 1918 m. pabaiga. Vokiečiai Lietuvoje jau pakrikę. Lietuva savo ruožtu pajunta, kad senai paskelbta nepriklausomybė jau netrukus bus įgyvendinta. Ir „Žiburio“ gimnazijoje nuotaika pakili. Gimnazistai ūžia, kaip bitės avilyje. Tarpusavyje kalbasi, kad jau kuriasi lietuvių kariuomenė Vilniuje ir Kaune, nors savo kareivio dar niekas nėra matę.
Moksleivių kuopelės bruzda. Naktimis klijuojame ant stulpų iš Kauno gautus atsišaukimus. Jie kviečia vyti lauk vokiečius ir organizuotis. Neleisti okupantams išvežti mūsų turto. Mokytojai, buvę kariai, slaptuose susirinkimuose mus moko, kaip elgtis su ginklais. Ardome naganą, mauzerį, karišką šautuvą.
Kalėdų atostogos. Išsivažinėjame į tėviškės. Išsiskirstome po savo gimtuosius kaimus. Neramu ir ten. Visi jaučia ateinant naujus laikus. Visi laukia nematytų įvykių. Vokiečių žandaras jau nebe siaubas.
Ir pas mus, paprūsėje, susirinkimai tai pas vieną ūkininką, tai pas kitą. Mes atostogaujantys gimnazistai ir studentai, bei mokytojai duodame toną. Tokiuose susitikimuose karšta. Lengvai išsprendžiame klausimus: būsima Lietuvos politinė santvarka bus demokratija, respublika. Reikės išdalyti dvarus ir vyti lauk sulenkėjusius dvarininkus.
Po atostogų vėl Marijampolėje. Vėl karšti moksleivių susirinkimai su mokytojais. Ugningos mokytojo Zaskevičiaus, jau Lietuvos kariuomenės karininko, kalbos. Visų lūpose žodžiai: bolševikai plūsta į Lietuvą, reikia ją ginti.
Dvi paskutinės gimnazijos klasės užsidarė, nes nebelieka mokinių. Savanoriais išeina kone visa aštuntoji klasė. Dauguma išeina ir iš septintosios. Taip pat daug ir iš žemesniųjų. Visi kuriems tik amžius leido.
Atsargesnieji, uždarytų klasių skeptikai, netiki Lietuvos prisikėlimu. Jie laukia išganymo iš rytų. Šitie stoja baigti mokslą į realinę mokyklą, kurioje jų laukia išskėstomis rankomis.
Daug susirinko mus palydėti su gražiais linkėjimais. Bet atsirado ir tokių, kurie iš mūsų šaipėsi. Pasityčiodami vadino „donchikotais“, „karžygiais“ ir „didvyriais“. Tokie pranašavo, kad kai ateis raudonieji, kabosime ant stulpų. Tai buvo mūsų draugai. Beveik visi jie dabar (1938 m. Lietuvoje autor. pastab.) gražiai įsitaisę – kai kurie užima vietą jų niekintos Lietuvos valstybės aparate.
Iki Vilkaviškio stoties važiavome ilgais vežimais su „drobynomis“. Rogių kelio jau nebuvo. Važiavome kartu su kitais kaimo jaunuoliais. Visą kelią dainavom.
Kaune išlipę iš traukinio šiaip taip susirikiavome. Traukdami „Pelėda“ nužygiavome į etapo punktą. Čia jau daug radome tokių kaip mes. Ne taip jau karštai mus čia sutiko. Nedavė nei valgyti, nei gerti. Ankšta – nėra kur pasidėti. Nakvojome susigrūdę, kas ant stalo, kas ant suolo. Dauguma tiesiai ant grindų.
Kitą dieną nuvedė į antro pėstininkų pulko kareivines. Būstą gavome šaltą ir nejaukų. Daug langų išgurinta, šiaudų ant narų skysta. Nei rūbų, nei ginklų niekas nesiūlė. Mes degte degėme gauti bent jau karišką kepurę ir šautuvą.
Pagalvojame, kad gusaruose būtų kur kas geriau. Aš pats mačiau gusarus jojant. Kas do arkliai. Kas jojikų do gražumas.
Niekam nieko nesakę dezertyruojame iš pėstininkų į raitelius. Raitelių eskadrone mūsų dykų nelaikė. Tą pačią dieną gavome po arklį. Tiesa džiaugsmo dėl to buvo maža. Pajodinėti, nors ir be balno, gaudavome tik vesdami arklius girdyti. Užtat turėjome savo liesus žirgus po kelias valandas per dieną gramdyti šepečiu ir šukomis.
Netrukus prasidėjo užsiėmimai ir mankšta manieže. Tuoj pajutome, kokia saldi raitelio tarnyba. Bet buvome smagūs – nors ir buvo sumušti pasturgaliai, bet jautėme, kad taip reikia, kad karui ruošiamės.
Mūsų būrininkas laikė mus kietai. Per dieną nuvargęs būdavo krenti kaip akmuo ant grėdų. Rodos tik spėjai užmigti, o girdi skardų balsą: „Ponaičiukai, ponaičiukai, greičiau. Visi, visi.“ O kambaryje šaltumėlis. Taip nesinori lysti iš po apšarmojusios antklodės.
Būstai buvo privartiniame rekvizuotame bute. Šalti kaip kalvė. Guolis – dviejų aukštų grėdos. Rūbų valdiškų nebuvo. Kas kaip atėjo, tas taip ir dėvėjo. Nuo paprastų piliečių kareivis skyrėsi tuo, kad buvo susijuosęs diržu. O ant kairės rankovės turėjo užsisiuvęs tautinės vėliavėlės trikampį – savanorio ženklą. Kai kas turėjo savo lėšomis įsigijęs uniforminę kepurę – „gorčių“, kurio fasono buvo didelė laisvė.
Kiekvienas gusaras būtinai turėjo užsikabinęs pentinus. Apavas buvo labai įvairus. Ilgi rusiški batai. Arba kiek trumpesni vokiški. Kartais paprasti pusbačiai su ilgom kojinėm į kurias sukištos kelnės. Pasitaikydavo ir paprastų kaimo klumpių.
Sargyboje tekdavo stovėti iš eilės po tris valandas kad ir didžiausiame šaltyje. Ne vienas taip ir žvarbdavo su vienu švarkeliu. Trypdavo ir šokuodavo, kad nesustiptų.
Arklių eskadrone buvo maža. Jei koks geresnis žirgas, tai žinok, kad nuosavas. Koks nors bernužėlis atjojo su savo arkliu iš namų. Dar blogiau buvo su balnais. Didelė buvo bėda, kai reikėdavo sudaryti keliolika raitelių. Tekdavo, kaip karininkas sakė, iškasti balnus iš po žemės. Ir iškasdavo: apzuidavom apylinkių dvarelius.
Kaune visa aplinka mums nebuvo palanki. Mieste buvo begalės bolševikuojančių ir tikrų bolševikų. Tiek pat buvo ir lenkuojančių tamsuolių. Vienoje gatvėje priimami savanoriai į Lietuvos kariuomenę su šimtu markių per mėnesį alga. O kitoje gatvėje užrašomi savanoriai į raudonąją gvardiją su 300 markių alga.
Buvo visokių komunistinių laikraštpalaikių: „Pravdų“ ir „Tiesų“. Kaune lietuviškai tuomet sunkiai susikalbėdavai. Laimė Kaunas turėjo energingą karo komendantą Mikuckį. Jis kieta ranka sudraudė tamsų Kauno gaivalą. Teismas buvo greitas ir „šeimyniškas“. Mažiau nusikaltęs nusipelnydavo tuzinu šompolų į sėdimąją.
Kartais gusarams pavesdavo naminės bravorėlių gaudymą. O jų tada Kaune knibždėte knibždėjo. Apsupdavom nurodytą namą iš visų pusių ir įsiverždavom į vidų. Brogą karininkas liepdavo išversti lauk, o žmogų pristatydavo į komendantūrą.
Jeigu rasdavom jau paruoštą „samagoną“, tai ne visą, kaip liepdavo karininkas, išversdavom ant žemės. Dalis jo patekdavo ir į mūsų „baklaškas“ ir katiliukus, kurių dėl visa ko turėdavome po skvernu atsinešę. Draugai eskadrone jau laukdavo grįžtant iš „ekspedicijos“, kad pasidalintume „karo grobiu“.
Antroje vasario pusėje vieną būrį išsiuntė į frontą Alytuje. Išjojant odinių balnų visiems neužteko. Daugumas gavom kažkokius nematytus pakulinius. Jie buvo labai kieti ir be pasigailėjimo graužė kūną. Tą dieną lijo ir jie kaip mat nutyso. Jau Garliavoje neužteko skylių jiems užtraukti.
Rūbų ir į frontą jodami negavome. Kiekvienas buvo savo „uniforma“. Kiekvienas turėjome po karabiną. Tačiau kardų iš viso buvo tik trys. Alytuje buvo mūsų bazė. Iš ten jodinėdavom žvalgybon – Daugų Varėnos rajone.
Labai džiaugėmės, kad išvykome iš Kauno. Ir patys turėjome geresnį maistą ir arkliai buvo priėdę. Gyventojai mums buvo nepaprastai geri ir nuoširdūs. Ypač ten, kur buvo atsilankę bolševikai. Visur, kur tik pasirodydavom, stengdavosi mus pavaišinti.
Kartais susišaudydavome su bolševikų patruliais. Nejauku būdavo joti į kokį dvarą ar kaimą kur pagal žmonių pranešimus buvo galima rasti bolševikų. Jodavai nervingai po dešine pažastimi suspaudęs užtaisytą karabiną. O kairioje rankoje laikydavai pavadžius. Pavojaus laukimas baisesnis už patį pavojų,“ – prisiminimais dalinosi Vyčio kryžiaus kavalierius zanavykas Pranas Povilaitis.
Tomas Sušinskas
