Lietuva visada pasižymėjo tautybių, religijų ir kultūrų įvairove, ja garsėjo ir didžiavosi. Ypatingas dėmesys skirtas tolerantiškumo, pagarbos mokymui, o kitataučiams suteikta galimybė gyventi ir dirbti įsiliejant į Lietuvos visuomenę, darant jai vienokią ar kitokią įtaką. Remiantis 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, lietuviai sudarė 83,9 proc. gyventojų skaičiaus. Iš tuo metu Lietuvoje gyvenusių tautinių mažumų: rusų, žydų, lenkų, vokiečių, totorių, latvių ir kt., skaitlingiausia – žydai. Jie sudarė net 7,58 proc. Lietuvos gyventojų skaičiaus. Šios tautos atstovai gebėjo susikalbėjo mieste vartojamomis kalbomis, turėjo išvystytus verslumo įgūdžius, stengėsi dirbti gimtojo miesto labui: organizuoti įvairius renginius, parodas, steigti galerijas, fotografijų studijas, knygynus, bibliotekas, mokyklas, kurias galėjo lankyti ir kitų tautų atstovai.
Kalvarijos mieste, Turgaus arba Prekybos (nuo 1933 m. – Laisvės) gatvėje, 80 proc. pastatų priklausė žydams, kurie prisidėjo prie infrastruktūros plėtojimo, ugdė miestą ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Keičiantis istorijos peripetijoms, Kalvarija kartu su Užnemune atiteko Prūsijai, Varšuvos kunigaikštystei, carinei Rusijai, o vykstant I pasauliniam karui miestui teko priimti abiejų kariaujančių pusių kariuomenes. Prasidėjus II pasauliniam karui miestelis kaip ir visa Europa buvo padalytas pagal Ribentropo Molotovo paktą. Iš pradžių priklausė Hitlerinei Vokietijai, vėliau visa Suvalkija kartu ir Kalvarija buvo nupirkta (7500 tūkst. dolerių) iš Vokietijos ir perduota SSRS.
Žvelgiant į miesto istoriją, geopolitinę, geografinę padėtį, galima konstatuoti, kad Kalvarijos daugiatautis miestas, kuriame susipynė vietinė ir tautinių mažumų kultūra, religija, gyvenimo būdas, kartu buvo kuriama Lietuvos ateitis. XX a. pradžioje mieste veikė 4 konfesijų bendruomenės – Romos katalikai, protestantai liuteronai, stačiatikiai ir judėjai. Konfesijas sudarė dar margesnis „tautų katilas“: lietuviai, lenkai, vokiečiai, rusai, žydai. Čia veikė amatų mokykla, lenkų parapijinė mokykla, žydų ir vokiečių, vėliau ir lietuvių pradinės mokyklos. Prasidėjus I pasauliniam karui Turgaus (dabar – Laisvės) gatvė, kaip viena svarbiausių ekonominių miesto gatvių, kurioje buvo dauguma Kalvarijos parduotuvių, malūnas, miesto savivaldos institucijos, smarkiai nukentėjo nuo karo veiksmų.
Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui Kalvarija buvo smarkiai nuniokota: sunaikinta 500 pastatų, nukentėjo miesto bendruomenė. Paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, grįžta pasitraukę per karą į kitus miestelius Kalvarijos gyventojai, atstatomi pastatai, gaivinamas verslas. Trečiojo dešimtmečio pradžioje miestas išliko daugiatautis ir daugiakultūris. Tai iliustruoja 1923 m. statistikos duomenys , rodantys mieste gyvenusių žmonių skaičių: apie 56 proc. lietuvių, 27 proc. žydų, apie 9 proc. lenkų, beveik 6 proc. vokiečių, 1,5 proc. rusų ir 1 proc. kitų tautybių gyventojų. 1939 m. Kalvarijoje užfiksuota 1000 žydų.
Tuometinė Prekybos gatvė buvo viena iš jungiančiųjų Kalvarijos bendruomenės arterijų – ji prasidėjo netoli šv. Agafono cerkvės ir baigėsi ties netoliese įsikūrusiu sinagogų kompleksu. Šioje gatvėje, buvo miesto turgus, prekyvietės, savivaldos institucijos, laisvalaikio centrai, pritraukiantys miesto ir apylinkių gyventojus. Miesto atsigavimą rodo ne vienas faktas: štai iki 1924 m. mieste buvo tik 20 registruotų telefonų, užrašytų knygose, o 1929 m. – jau 43, iš kurių 25 buvo žydų nuosavybė, 1939 m. iš 89 abonentų 36 priklausė žydams. Prekybos gatvėje šiuo laikotarpiu 80 proc. visų veikusių įmonių, parduotuvių, sandėlių priklausė žydams.
Vienas didžiausių objektų greta Turgaus aikštės buvo vadinamas ,,kromais”. Iki Pirmojo pasaulinio karo (1914 – 1918) visos kromuose esančios parduotuvės priklausė žydams, tačiau jau po pastato atstatymo ( XX a. 3 dešimtmetis) jame verslus vystė daugiatautė bendruomenė. Pastate tilpo 24 smulkieji verslai, pavyzdžiui: lietuvės A. Maceikienės arbatinė, vokiečio V. Kimerio šaltkalvio paslaugos, žydo S. Nombergo skardos dirbinių gamyba ir kt. Prekybos gatvėje didžiausias parduotuvių savininkų skaičius užsiėmė kolonialinių prekių prekyba – jų buvo 13.
Viena iš parduotuvių priklausė Elkhanano Elkeso, 1879 m. gimusio Kalvarijoje, žymaus Kauno gydytojo ir geto viršininko tėvui. E. Elkeso sūnus Joel‘is Elkesas prisimena senelio mažą parduotuvę, kuri ,,visada dvelkė karbolio muilo, žibalo, prieskonių, sūdytų silkių kvapu. Čia su šlike ant viršugalvio, kruopščiai išvalytu surdutu ir tvarkingai apkirpta barzda – mano senelis, Israel Meir Elkes, vaikšto tarp statinių ir dėžių, miltų, cukraus ir galvijų pašarų maišų, aptarnaudamas valstiečius klientus su išskirtinai geromis manieromis ir humoru. Parduotuvės gale buvo jo mažas kabinetas, į kurį jis pasišalindavo pabūti su savo mėgstamu Talmudu“.
Šioje gatvėje buvo 5 žydų valdomi geležies ir geležies dirbinių prekybos verslai, 4 medienos ir statybinių medžiagų. Laisvės (Prekybos) gatvėje dirbo du laikrodžių prekybos specialistai: Tzvi Eliezeris Rochenzonas ir M. Diskandas. Greta užsiėmusių tik prekyba šioje gatvėje veikė nemažai gaminusių tam tikrą produkciją ir ja prekiavusių. Vienas iš šios ekonominės grandies atstovų buvo E. Gutmacheris, kurio dirbtuvių odos gaminiai neatsiliko nuo to meto mados ir pasižymėjo puikia kokybe. Be E. Gutmacherio dirbtuvių Laisvės (Prekybos) gatvėje, veikė dar dvejos tokio paties tipo įmonės- Šapiros ir S. Notingerio. Penkiose gatvės kepyklose buvo minkoma, kepama ir garavo duona bei bandelės. Vietos verslininkai žydai stengėsi lanksčiai reaguoti į situaciją ir prisitaikyti prie galimybių. Štai M. Vigdoravičius ir I. Londonas buvo tie verslininkai, kurie gebėjo lanksčiai, numatydami perspektyvas, vystyti verslą. Jų valdomi pastatai turėjo ne vieną paskirtį: buvo įkurtas malūnas, sandėliai, veikė pieno, šampano ir vaisvandenių gamyba.
1928 m. prekybininko Abelio Jakobzono 48 metams įsigyta licencija ir Prekybos gatvėje jo pastatyta elektros stotis. Tų pačių metų lapkričio mėnesį jis sudarė sutartį su miesto savivaldybe 20-čiai metų dėl reguliaraus elektros tiekimo miestui. Vadinasi, 1928 metais Kalvarija jau buvo aprūpinama elektra.
S. Kronzono valdomame pastate, dabartiniame savivaldybės administracijos pastate, veikė Centrinio žydų banko atstovybė, įkurta 1922 m. Tuo metu buvo „vienas iš didesnių bankų, turėjusių išplėtotą savo įstaigų tinklą visoje šalyje.” Bankas savo žinioje turėjo 85 liaudies bankus ir kelis skyrius, todėl operacijas atlikdavo visoje šalyje. Raštvedyba banke buvo tvarkoma jidiš kalba, išskyrus viešas operacijas, kurios buvo tvarkomos valstybine lietuvių kalba. 1927 m. Kalvarijoje jis turėjo 246 klientus.
Didžiausia apgyvendinimo įstaiga Kalvarijoje buvo ties gatvės viduriu įsikūręs D. Zdrajevičiaus viešbutis ir alaus sandėlis. Juose 1941 m. vasarą buvo kalinamos pirmosios Vokietijos okupacinio režimo aukos. Kitame gatvės gale, ties Turgaus aikšte, veikė M. Gulbaso traktierius, kurio paslaugomis dažniausiai naudojosi paprasti miestelėnai.
Kalvarijoje XX a. 3-4 dešimtmečiais veikė UAB ,,Singer” – siūlų prekybos įmonė, pasižymėjusi ne vien prekybine, bet ir ugdomąja veikla. Bendrovė organizavo siuvimo kursus, kuriuose gausiai dalyvavo naujovėmis besidominčios moterys,miesto bendruomenė turėjo galimybę sekti naujausias mados tendencijas, pigiau ir kokybiškiau siūdintis rūbus.
Laisvės (Prekybos) gatvėje be jau išvardytų verslų veikė žydams priklausančios trys fotoateljė, knygynas, advokato kontora, kirpykla. Policijos, ugniagesių štabe ir miesto savivaldybėje aktyviai dirbo žydai, o turimas patalpas nuomojo pradinei mokyklai. 1934 m. visame mieste buvo 63 įmonės (iš jų – 8 avalynės dirbtuvės, verpyklos, 2 siuvyklos, 2 kailių dirbtuvės, 2 pieninės, muilo dirbtuvė, tabako fabrikas, 2 malūnai, 2 mechaninės dirbtuvės, žemės ūkio mašinų dirbtuvė, 3 karstų dirbtuvės, skardos gaminių dirbtuvė, aliejaus spaudykla, 9 kepyklos, 5 kirpyklos, 2 fotoateljė, kino teatras, 2 vaistinės ir kt.) ir 80 krautuvių (iš jų – 45 kolonialinių prekių, 10 manufaktūros, 7 geležies dirbinių, 10 žemės ūkio produktų ir t. t.), praktikavo 2 advokatai, 4 akušerės, 2 stomatologai, 5 gydytojai, veterinarijos gydytojas.
Šio laikotarpio Lietuvoje pereita nuo žydų autonomijos iki religinės bendruomenės statuso, skelbta verslo lituanizacijos programa, kurios tikslas – į verslą atvesti daugiau lietuvių. Nors tuo metu Kalvarijoje pamažu daugėjo lietuvių prekybininkų ir verslininkų, bet dar 1931 m. prekybos ir pramonės įmonių didžioji dalis tebepriklausė žydams. 3-4 dešimtmečiais Laisvės (Prekybos) gatvėje veikė beveik pusšimtis žydams priklausiusių verslų: nuo manufaktūros, kolonialinių prekių ar odos gaminių prekybos iki elektrinės, malūno ir viešbučio. Tai sudarė apie 40 proc. visų mieste veikusių šio tipo verslų. Svarbu pastebėti, kad miestas Laisvės (Prekybos) gatvės verslininkų dėka sparčiai modernėjo – buvo pradėta centralizuotai tiekti elektra, vyko mokomieji kursai.
Arūnė Vaičiūnaitė – Levuškinienė
Andrius Lediajevas
