Šaltiniuose pavyko surasti Dr. Kazimiero Jokanto, kuris 1909-1918 m. dirbo Kalvarijoje Šv. Jurgio ligoninės gydytoju, prisiminimus. Gydytojas, vėliau nepriklausomoje Lietuvoje tapęs ministru, Kalvarijoje išgyveno visus karo siaubus ir žiaurumus. Likimas K. Jokantui buvo negailestingas: 1941 m. ištremtas į Sibirą, o 1942 m. nuteistas mirti – sušaudytas.
Anot prisiminimų autoriaus „ 1909 m. buvau paskirtas Kalvarijos Šv. Jurgio ligoninės gydytoju. Ligoninė buvo pastatyta 1863 m. iš surinktų aukų. Vieta pasirinkta visai netinkama: prie Kalvarijos-Marijampolės plento – žema ir drėgna. Tuo plentu visuomet eidavo didelis judėjimas. Nuo važiuojančių bildesio visas namas drebėdavo. Vandenį reikėdavo vežtis iš upės.
Pats ligoninės namas didelis, dviejų aukštų, erdvus ir šviesus. Tai gražiausias namas visoje Kalvarijoje. Pagal etatus ligoninė buvo 40 lovų. Apie 1900-uosius pusė lovų buvo paskirta sergantiems proto ligomis.
Kalvarijoje gyveno senas žydas Šmuila Raifovičius, kuris buvo Šv. Jurgio ligoninės felčeris. Gydytojų per tiek metų pasikeitė gana daug. Dažniausiai jais buvo žydai. Paskutinis prieš mane dirbo lietuvis Pautienius. Tautinio susipratimo atveju tik vienas Pautienius buvo ryškus lietuvis. Lenkai jį buvo praminę raudonuoju litvomanu. Ligoninės personalą prie jo radau praktiškai visą lietuvišką.
Iki pirmojo pasaulinio karo pradžios ligoninės gydytojas buvo laikomas VIII tarnybinės klasės valdininku su 30 rublių alga per mėnesį. Felčerė gaudavo 12 rublių, slaugytojos po 9 rublius. Gydytojas ir visi kiti tarnautojai gaudavo nemokamai butą, kurą ir šviesą. Gydytojas ir felčerė užsiimdavo privačia praktika, todėl prisidurdavo prie algos.
Atėjo 1914 m. Rusija paskelbė mobilizaciją, o Vokietija karą. Aš negaliu apsakyti įspūdžio, kurį visiems padarė ta baisi naujiena. Iš vienos pusės baimė, kad tuoj ateis vokiečiai, iš kitos pusės – pati Kalvarijos krašto vyrų ir arklių mobilizacija.
Mobilizuojant vyrus kiekvienas skundėsi esąs nesveikas. Aimanuodavo, brukdavo pinigus, lysdavo pro užpakalines duris. Niekas nenorėjo eiti į karą. Kiekvienas gydytojas pagal instrukciją privalėjo kiekvieną dieną apžiūrėti apie 600 vyrų. Visa mobilizacija truko apie savaitę.
Gydytojai, kaip ir kiti karininkai buvo pašaukti į kariuomenę. Kadangi aš nebuvau šaukiamas, tai turėjau likti ligoninėje.
Mes labai stebėjomės, kad pačioje karo pradžioje, kuomet nei Kalvarijoje, nei Marijampolėje, nei Vilkaviškyje nebuvo matyti rusų kariuomenės pulkų, vokiečiai tuo nepasinaudojo ir neužėmė praktiškai visos Suvalkijos. Tik vėliau sužinojome, kad daug rusų pulkų geležinkeliu buvo gabenami į vakarus.
Žmonių nerimas Kalvarijos krašte išliko labai didelis. Patrankų gaudimas darė klaikų įspūdį. Visi buvo nusiminę, susigraužę, paniurę. Laikraščius gaudyte gaudydavo.
Vis dėlto visiškas rusų dalies sumušimas visiems padarė didelį įspūdį. Iš Kalvarijos spėjo pabėgti visos rusų valstybinės įstaigos. Pirmutiniai pro Kalvariją bėgo rusų kazokai. Paskui jau pasipylė didelė dalis gurguolių. Daugiau kaip parą žemė bildėjo nuo jų važiavimo.
Nors Kalvarijoje rusų kariuomenės jau nebuvo, tačiau vokiečiai labai nedrąsiai, labai atsargiai įžengė į miestą. Pirmiausia pasirodė du vokiečių kavaleristai. Atjojo Vižainio gatve iki pat plento, einančio nuo Kauno į Suvalkus. Sustojo ir ėmė klausinėti apspitusius žydukus ar nėra kur rusų. Vėliau atjojo didesnis kavalerijos būrys ir tik ant rytojaus pasirodė pėstininkai.
Į ligoninę pradėjo plūsti vokiečių kareiviai. Ligoniai rodė stebėtiną kantrumą ir ištvermę. Du mirė didelėse kančiose, bet be skundo lūpose. Tuo vokiečiai man padarė didelį įspūdį. Čia gyvai pajutau Vokietijos galybę.
Liūdnas vaizdas Kalvarijoje buvo vokiečiams užėjus. Visi valdininkai ir turtingesnieji gyventojai su šeimomis pabėgo į Rusiją. Paliko savo butus tarnaičių priežiūrai. Mieste liko vieni vargšai. Iš vienuolikos tūkstančių Kalvarijos gyventojų nepasiliko beveik joks inteligentas. Tamsieji gaivalai tuoj pradėjo kelti galvas, ir tik vokiečių baimė juos sustabdė.
Pirmoji vokiečių okupacija truko rodos apie dvidešimt dienų. Ji miesto gyventojams prailgo tarsi keli mėnesiai. Vokiečiai vis bijojo, kad nebūtų iš Kalvarijos gyventojų pusės kokios klastos. Jiems matyt nesinorėjo tikėti, kad tokie žemės plotai buvo taip lengvai atiduoti.
Vokiečiai gana netikėtai dingo iš Kalvarijos. Rusai grįžo anksti rytą. Rusai ėjo lėtai, be aiškaus plano. Kareiviai palyginti su vokiečių kareiviais buvo dideli tamsuoliai, viskam abejingi, be jokio sumanumo. Visi likę gyventojai laukė karo galo, nors buvo dar tik pati jo pradžia. Miestas kelis kartus ėjo iš rankų į rankas, kol galų gale vokiečiai įsitvirtino čia ilgam.
Kalvarijos mieste negalima būdavo pasirodyti kiek geriau apsitaisius. Nes tuoj vokiečiai pradėdavo galvoti: iš kur tas ponaitis, galbūt šnipas. Gyventojai vaikščiojo nuskurę. Jei kas ir turėdavo geresnį drabužį, tai vengdavo jį dėvėti.
Rusų apkasai buvo už dviejų kilometrų nuo miesto. Ligoninė dažnai buvo apšaudoma iš šautuvų. Keletas dešimčių kulkų pro langus buvo patekę į mano kambarius. Dieną rusai iš patrankų į ligoninę nešaudydavo. Ant stogo nuolat kabėjo Raudonojo kryžiaus vėliava. Aplink buvo pilna duobių nuo granatų sprogimo. Kartais per kelias valandas užmušdavo apie penkiasdešimt Kalvarijos civilių.
Kur tik gyventojai tuo metu sugalvodavo nueiti, visur buvo reikalingas leidimas. Nakčia iš buto jau niekur neišeisi, dieną Kalvarijos miesto palikti taip pat nebuvo galima. Niekas iš vietinių neturėjo teisės važinėti nei dviračiu, nei vežimu.
Apie tolimesnę karo eigą mieste ir liepsnojančią ugnyje Kalvariją kituose pasakojimuose.
Ši publikacija yra perleista pakartotinai. Originali publikacijos data – 2020 m. lapkričio 12 d.
