Dėkingumas bei pagarba Mamai ir Moteriai – priešistorės laikų byla uolų piešiniuose, raižininiuose, archeologiniuose radiniuose. Dėmesys Gyvybę kuriančios ir kūdikį maitinančios Moters fenomenui laikui nepavaldus. Jos meilė, gerumas ir išmintis atveria pasąmoninį žinojimą, jog Moteris – tai vidine ramybe užpildanti Deivė.
Tai – ir viena žymiausių archeologių, indoeuropiečių ir baltų materialinės ir dvasinės kultūros tyrinėtoja Marija Gimbutienė, (net inicialai angliškai sutampa su Motinos Deivės inicialais – MG). Moters galios slėpinį – partenogenetiškumą (gimdymą iš savęs, „nekaltai pradedančioji“) sugretinčiau su Marijos pradėta nauja mokslo sritimi – archeomitologija. Jos įžvalgos ir dvasinės sutelkties išdava – kultūros visuma, atkuriant prieš 7000-3500 m. pr. Kr. gyvavusią aukštą senosios Europos civilizaciją, pavadintą Deivės civilizacija. Matristiniui (gynocentriniui) jos periodui būdingas taikus gyvenimas, tad Didžiosios Deivės Motinos tikėjimo būta paties gražiausio žmonijos gyvenime.
UNESCO ir LR Seimo sprendimu 2021–ieji paskelbti Marijos Gimbutienės metais. Minint archeologės 100 metų sukaktį Kybartų kultūros centro Menų studijos „Smiltys“ narės Marijampolės kultūros centre pristato sausos pastelės darbų parodą. Tai pri(si)minimas, kad visa kas gražu ir taikinga, gimsta iš moteriškojo prado.
Deivės mus pasiekia iš seniausių laikų. Skulptūrėlės iš akmens, kaulo, rago pasirodo tarp 27000 ir 25000 metų iki Kristaus. Priešistoriniam menui būdinga akcentuoti kūno dalis, kuriose glūdi generatyvinės jėgos. Tai atsispindi ir parodoje eksponuojamuose Ilonos Mikalainienės darbuose „Motinystė“ bei „Figūra“. O vaizduodama destruktyvias gamtos galias įasmeninančią Baltąją Deivę kūriniu „Moters priešistorė“, primena: kadaise Mirtis buvo balta, o ne juoda; ir gyvybės energija nežūva – keičiasi tik jos pavidalai…
Tai iliustruojama ir šio teksto autorės pastelėje „Indas“. Tvirtas stilizuoto Jaučio pavidalas Vandenynų gelmėje, viršum savęs neša Mirties Deivę, tarpstančią migloje. Mirties ir Atgimimo Deivės pagerbimas. Atgimimo deivė turi keletą zoomorfinių pavidalų, vienas iš jų – Jaučio galva. Įvairiais pavidalais besitransformuojantis vanduo saugo savyje informaciją: gimti – mirti, gimti – mirti… Pastelė „Visa“ byloja Deivės Gyvatės gyvybės tęstinumą. Jos paralelė – Deivė Paukštė, gyvybę nešanti maitintoja, visa teikianti ir gausinanti, o lemiant žmogaus likimą atsirandanti gegutės pavidalu…
Paveiksle „Esmė“ Moteris – Mama, Močiutė, Sesuo, Žmona, Dukra – duoda sklidiną arbatos puodelį. Tai moteriško prado svarbumas grąžinti sakralumo jausmą. Iš delnų – per Liepų žiedų arbatą ir dangaus-vandens mėlio atspindį. Sustabdyti akimirką, duoti pajausti – laimė greta. Moteriškąja dvasia pasireiškiantis Moters dieviškumas, gaivinantis ir palaikantis namų jaukumą – žmonijos Esmė.
Irena Abraitienė, stabtelėdama ties nenutrūkstama Motinos ir vaiko ryšio magijos akimirka, pastele „Ikona“ primena: Didžioji Motina – nepaprastai tvarus archetipas. Tiek senojoje baltiškojoje kultūroje, tiek šiomis dienomis ji vaizduojama Dievo Motinos Mergelės Marijos paveikslu.
Motiniško rūpestingumo dėl šeimos-bendruomenės gerovės ir pasaulio tvarumo atspindys regimas ir šios autorės paveiksle „Civilizacija“. Bitė Karalienė – senosios Europos Atgimimo Deivė, globojanti gimdyves ir taip pat galinti kontroliuoti gyvybės ciklą. Pasak Marijos Gimbutienės, žilos senovės Lietuvoje baltų Austėja esanti aiški matricentrinės kultūros deivė, rūpinusis ir bičių avilio, ir žmonių šeimos gausėjimu. Ji ir moteris, ir bitė – darbšti, atsakinga šeimininkė.
Irena Abraitienė vaizduoja Gimimo Deivės epifaniją kūrinyje „Elnė“. Nevalingas kūrybinio proceso metu prarasto turinio susigrąžinimas veria daug klodų: iki šiolei tautos išlaikę pasaulio Motinos vaizdinį kaip Elnę , o senovės lietuvių mitologijoje baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, ir atbėga per Kalėdas raguose nešinas saule.
Žemė, kiekvieną pavasarį atgimstanti – šventa, o dievybė, nuo kurios priklauso atsinaujinimas – žemės derlingumo metafora. Nuo priešistorinių laikų didžiai gerbiama Nėščia Moteris. Nėščią Motiną-Žemę reikia globoti, tad Irena Šunokienė savo kūrinyje „Planetos gimimas“ – pasodina ją Dievo delne. Tarsi pradžios Vandenyse, tarsi Visatoje, sukaupties būsenoje, kuomet tyvuliuojant Mamos įsčiose perimama archetipinė atmintis. Slėpinys.
Ilonos Mikalainienės pastelė „Jaučio valanda“ byloja įvykusį stebuklą – naujos gyvybės atsiradimą. Priešistoriniame mene jaučiai ir jaučių galvos – Deivės gimdos simboliai.
Daugeliu aspektų save dalinanti Moteris Irenos Šunokienės pastelėje ,,Aguonos“ perteikia stiprybės glūdėjimą iš pirmo žvilgsnio labai trapioje gėlelėje. Būdo tvirtumas ir be grąžos dovanojama pasauliui grūdelių gausa dar kartą primena, kad Ji nieko neturėdama duoda, o stebuklus daro su šypsena – „iš nieko“.
Irena Šunokienė kūriniu „Obelėlė“ reflektuoja stebuklingų galių medį. Šio medžio įvaizdyje slypi išminties ir sielos stebuklo globėja, kur meilė, grožis, sveikata įgyjami ir perduodami stebuklingo obuolio pagalba. „Obelėlės“ žydėjimas primena senosios motinėlės įvaizdį.
Nuolatinis atsinaujinimas Irenos Šunokienės kūrinyje „Žalčio slėnis“. Gėrį teikdamas Gyvatės gyvybingumas siejamas su gamtos mirimu bei atgimimu, taip užtikrinant, saugant žmogaus ir gyvūno gyvenimą. Tai šeimos ir namų globėja, ryšys tarp prosenių ir dabarties. Iki 20 a. Lietuvoje nepamiršta pagoniška tradicija žalčius auginti ir pienu maitinti namų kertėje.
Perteikdama regeneruojančios energijos lauką pastelėje „Laikas“ Irena Abraitienė teigia: gyvenimas yra ciklinis. Viskas vyksta ratu. Atgimimas, augimas, mirtis – ir vėl atgimimas. Senosios Europos pasaulėžiūra: niekas niekur nedingsta, visa visą laiką sukasi ratu, ir kartu besisukdami esame tik dalelė šio didžiojo Gyvenimo Rato, taip kaip medžio rievelė – Didžiojo Gyvybės Medžio.
Menų studija „Smiltys“ parodoje „Kas ji?“ paryškino Senųjų civilizacijų ženklus. Prisimenant senojo pasaulio vertybes pajautė Dievybę vandenyje, akmenyje, paukštyje. Deivių neišdildysi iš atminties – niekas niekad galutinai nepranyksta. Visa tik su švelnumu ir pajautimu integruojasi į naują audinį.
Su Motinos diena, brangiosios !
Aušrinė DUBAUSKIENĖ
Menotyrininkė, Kybartų kultūros centro Menų studijos ,,Smiltys“ vadovė
