Vokiečių generolas Liudendorfas pirmojo pasaulinio karo metu kurį laiką praleido Kaune. Organizavo vokiečių okupacinės valdžios administraciją, savo nuožiūra tvarkė naujai okupuotas lietuvių žemes.
Generolo prisiminimuose teigiama, kad vokiečių štabo būstinė 1915 m. spalio pabaigoje buvo perkelta į Kauną: „Fronto vadas, štabo karininkai ir aš apsigyvenome dvejose vilose, kurios priklausė ponui Tilmansui, turėjusiam gerą vardą Rusijos vokiečių tarpe. Pas mus ateidavo vakarieniauti patys žymiausi štabo karininkai. Kaune praleistas laikas ilgam užsiliko mano atmintyje“.
Vokiečių štabo kanceliarija įsikūrė buvusio rusų gubernatoriaus rūmuose, dabartinės istorinės prezidentūros patalpose. Rūmeliai buvo įvardinti, kaip labai erdvūs ir tiko visam vokiečių štabui. Generolui labai patiko, kad krosnys žiemos metu teikė didžiulę kaitrą. Visos kambarių sienos buvo nukabinėtos dvidešimt kapeikų vertės caro ir carienės portretais.
Kaunas, – savo atsiminimuose 1915 metais rašo Liudendorfas, yra tipiškas Rusijos miestas, su mažais, žemais namukais ir tokiomis pat gatvėmis. Nuo kalnų, kurie supa šį miestą, atsiveria graži panorama į Nemuno ir Neries santaką.
Istorinėje prezidentūroje įsikūręs vokiečių štabas buvo aprūpintas kiekviename kambaryje stovėjusiais telefono aparatais. Baldai buvo atvežti iš apleistų kauniečių gyvenamųjų namų. Generolas skundėsi, kad rusai traukdamiesi iš Kauno visus kelius sunaikino. Tiltai per Nemuną buvo susprogdinti, didesni pastatai sudeginti, išardytos telefono ir telegrafo linijos, sugadintas vandentiekis.
Svarbiausiu savo uždaviniu laikė atstatyti Kauno geležinkelio tiltą. Ilgą laiką tai buvo vienintelis kelias per kurį buvo aprūpinama visa vokiečių kariuomenė. Per naujai iškilusius geležinkelio bėgius iš vakarų kasdien dundėdavo garvežiai. Visą Lietuvos kraštą Liudendorfas įvardino, kaip didelį Vokietijos skolininką.
Pirmojo pasaulinio karo audrose didelė dalis kauniečių pasitraukė į rytus kartu su rusais. Kiti buvo prievarta paimti ir išvežti darbams į Vokietiją. Dar kiti ilgai slapstėsi miškuose. Jau pirmomis karo dienomis tiek Vilniuje, tiek Kaune pradėjo trūkti maisto.
Ten kur buvo įsikūręs „Lietuvos viešbutis“ ir garsusis Metropolio restoranas prieš pirmąjį pasaulinį karą Kaune buvo viešbutis tuo pačiu pavadinimu „Metropol“. Abu namai priklausė žydui Volkoviškiui. Čia apsistodavo aukšto lygio valdininkai atvykę iš Sankt Peterburgo ir Maskvos.
Laisvės alėjos ir Vasario 16 g. kampe buvusiame „Versal“ viešbutyje apsistojo turtingi lenkų dvarininkai ir žydai. Kitoje gatvės pusėje, iš toli buvo matoma reklama su Rusijos viešbučio vardu. Čia buvo prabangiausias restoranas Kaune.
Teigiama, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą visame Kaune buvo beveik šimtas gatvių ir skersgatvių. Laisvės alėja turėjo skambų „Nikolajevski prospekt“ pavadinimą. Donelaičio gatvė vadinosi Puškino vardu. Į carinį Kauną nuolat atvykdavo svečių, ypatingai prekybininkų. Visiems pagal „luomą“ ir kišenę Kaunas galėjo pasiūlyti apie dvidešimt viešbučių.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą Kauno muzikinio teatro rūmuose skambėjo muzika ir šokiai. Čia liejosi kabaretas ir dainos – tai buvo vienintelis, išskirtinai pasilinksminimams skirtas restoranas mieste. Į F. F. Vestfalio vardu vadintus linksmybės namus atvykdavo šokėjos iš Sankt Peterburgo. Šokdavo kankaną, skambėdavo čigonų romansai. Į restoraną įleisdavo beveik kiekvieną, kuris buvo „apsirėdęs“ pagal 1900-jų madas ir galėjo sau leist apmokėti sąskaitą.
Tuo metu Kaune buvo labai daug rusų valdininkų. Kas antras buvo vienišas. Moterys tam tikra prasme taip pat buvo laisvos. Beveik kiekviena buvo ištekėjusi už caro kariuomenės karininko. O šie dažnai tarnaudavo toli nuo savo namų. Todėl tokių restoranų pelnas niekuo nenusileisdavo viešbučių verslui. Rusų valdininkai į Kauną atvykdavo iš Rygos ir Vilniaus.
Juozo Gruodžio konservatorijos rūmelyje buvo įsikūrusi „Kauno prakilniųjų ponų užeiga“. Prieš pirmąjį pasaulinį karą turėjo „Kovienskoe blogorodnoje sobranije“ pavadinimą. Tai buvo miesto gubernatoriaus, teisėjų, prokurorų, žandarų viršininkų susirinkimų vieta. Šiuose namuose tuometinio Kauno elito atstovai per naktį pralošdavo dideles sumas pinigų. Buvo daug biliardo ir kortų stalų. Čia gubernatorius ir komendantas priiminėdavo svečius. Piliečiams neturintiems jokio statuso patekti į šią šventovę buvo neįmanoma.
Didelė naujiena cariniame Kaune buvo kino teatrų atsiradimas. Beveik vienu metu atsidarė du kino teatrai: Oaza ir Bovi. Laisvės Alėjos ir Mickevičiaus gatvės kampe stovinčiame pastate anuomet buvo rodomi „nebylūs, mirgantys paveiksliukai“. Tai buvo pats didžiausias kino teatras Kaune. Susirinkdavo visas caro gubernijos miesto elitas.
Tomas Sušinskas
