Traukdamiesi buvę kaizerio kariai sudegino elektros stotį. Po karo lentpjūvė atiteko broliams Varšavskiams, siaurasis geležinkelis – Susisiekimo ministerijai, o karo belaisvių stovykla – Krašto apsaugos ministerijai. Išlikusius keturis lokomobilius ir 10 gaterių nupirko įvairūs pramonininkai.
1920–1921 m. vykstant Lietuvos nepriklausomybės gynimo kovoms, šioje stovykloje buvo apgyvendinti kiti belaisviai – bolševikai bei lenkai želigovskininkai. 1919 m. miškams tvarkyti įkūrė Kazlų Rūdos miškų urėdiją, kurios būstinė iš pradžių veikė Šalniškės kaime, o 1937 m. perkelta į naują pastatą Kazlų Rūdos pietinėje dalyje. Plečiantis medienos apdirbimo darbams, ėmė trūkti darbininkų. Todėl jų gretas papildė atvykėliai iš Kauno, Marijampolės, Virbalio ir kitų Suvalkijos miestelių.
1922 – 1926 m. Miškų urėdija iškirto miško likučius ir išplanavo 250 sklypų, kuriuos iš varžytinių pardavė būsimiems miestiečiams. Taip atsirado pirmosios miestelio gatvės: Kauno ir Sodo. Tarpukariu ta teritorija vadinta Senuoju planu.
1922–1923 metais nutiesus Kazlų Rūdos–Marijampolės–Šeštokų geležinkelio atšaką, Kazlų Rūda tapo geležinkelio mazgu. 1923 m. įsteigta lietuviška trijų komplektų pradžios mokykla, po dešimtmečio peraugusi į penkių komplektų mokyklą.
Augančiam miesteliui reikėjo bažnyčios, todėl 1922 metais metais Seinų vyskupija įsteigė Kazlų Rūdos parapiją. Iš pradžių laikinoji bažnyčia glaudėsi iš geležinkelio administracijos gautame pastate. 1923 m. klebonas gavo leidimą parsigabenti iš Alytaus medinį, rusų Saratovo pulko kareivinių cerkvės pastatą. Apie šimtą žmonių dirbo ir plušėjo, kol paskutinį rąstą atgabeno ant bažnyčiai skirto sklypo. Akmenys pamatams buvo vežami iš tolimesnių apylinkių – apie Kazlų Rūdą jų tiesiog nebuvo. Medžiagas iš vagonų iškraudavo vietos gyventojai, klebono kviečiami į talką. Pagal inžinieriaus Stasio Kimono projektą bažnyčia buvo pradėta statyti 1924 m. pavasarį ir užbaigta 1925 m. rudenį. Kadangi neseniai Lietuva iš Rusijos atgavo nemažai varpų, tai du iš jų 1926 metais atiteko naujai pastatytai šventovei ir atrado naują gyvenimą jos bokštuose. 1930 m. iš buvusio laikinos bažnyčios barako sumeistravo prieglaudos namą, kurio viename gale įrengė parapijos salę, o kitame butą vargonininkui. 1931 metais iškilo graži klebonija, jos kluonas ir tvartai.
1930 metais buvo sudarytas Kazlų Rūdos valsčius, kurio centras nuo 1931 m. sausio 1 d. perkeltas į Kazlų Rūdą. Naujo valsčiaus sudėtin įėjo 63 kaimai, kurie sudarė 14 seniūnijų. Kazlų Rūda tapo tikru prekybos ir verslo centru.
Mieste veikė 25 parduotuvės, 7 mėsinės, 5 kepyklos, viena valstybinė degtinės parduotuvė (monopolis), dvi smuklės ir bufetas. Gyventojų patogumui tarnavo 3 kirpyklos, 4 mezgyklos, laikrodžių taisykla, pono Truso fotografijos salonas, pašto įstaiga, kino teatras, du viešbučiai, viešoji pirtis, turgus, pavieniui dirbo 15 drabužių siuvėjų, 10 batsiuvių. Pramonę sudarė 3 garinės lentpjūvės, mechaninė mašinų remonto ir šaltkalvių dirbtuvė, cementinių vamzdžių dirbtuvė, 3 baldų dirbtuvės, du garo malūnai. Miesteliui elektrą teikė V. Petrikauskio lentpjūvė. Sveikatos priežiūra rūpinosi medicinos gydytojai, dvi dantų gydytojos, dvi akušerės ir felčerė. Veikė vaistinė, eigulio „pasoda“. Viešąja tvarka rūpinosi policijos nuovada, o teisėtvarkai atstovavo apylinkės teismo antstolis ir du privatūs gynėjai.
1930 metais, neskaitant valdiškų geležinkelio trobesių, jau būta apie 160 gyvenamųjų namų; gyveno apie 1400 žmonių. Be to, vietos įmonėse darbavosi daug darbininkų iš kitų Lietuvo miestų, taip pat geležinkelio tarnautojų. Manoma, kad su šiais laikinais ar pastovesniais atvykėliais gyveno ir du tūkstančiai žmonių. Oficialiais duomenimis 1934 m. Kazlų Rūdoje gyveno 1500 gyventojų, kurių 75 proc. sudarė lietuviai. Likusieji, daugiausia žydai, susibūrė į atskirą bendruomenę, išlaikiusią sinagogą. Be to, miestelyje gyveno keliasdešimt vokiečių, lenkų, rusų. Lietuvos valdžios pastangos paversti Kazlų Rūdą kurortiniu miestu buvo arba per menkos, arba lėtai vykstantį darbą nutraukė 1940 metais įsiveržę sovietai.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose:
- Geležinkelio tiltas prei Kazlų Rūdos 1923 m.
2. Kazlų Rūdos panoraminė nuotrauka 1925 m.
