Kazlų Rūdos geležies ištekliai padėjo apginkluoti sukilėlius

Tarpukaryje didžiausių miškų Lietuvoje apsuptyje glūdėjo Kazlų Rūdos miestelis. Už miestelį didesnis, bet miesto nepriaugęs bažnytkaimis. Išaugo labai greitai, praktiškai per dešimt nepriklausomos Lietuvos metų.

Miestelio praeities romantika persipindavo su tarpukario moderniom technologijom. Aplink ošiant miškams, per Kazlų Rūdą lekiodavo geležinkelio vagonai ir tarptautiniai ekspresai. O šalia miesto kursuodavo autobusai.

Kino teatre, kurio lubas aukštesni vyrai pasiekdavo su pakaušiais, demonstruodavo filmus su Greta Garbo ir kitu Holivudo žvaigždynu. O šalia buvusiose trobose šviesą atstodavo spingsinčios balanos. Vakarais buvo sekamos pasakos apie girių vaiduoklius, meškas, šernus, ir užkeiktus lobius.

Sekmadieniais žingsniuodamas iš apylinkės kaimelio į bažnyčią senolis mąstydavo apie ošiančių miškų grožį ir jų amžių. Kulniuodamas akimis ieškodavo garsiojo meškalizdžio. Ir tvirtai nuspręsdavo, kad būtent čia meškos veisėsi gaujomis. O šalia jų praeityje riogsojo vienintelė eigulio pasoda.

Iškirtus miškus pradėjo dygti sodyba paskui sodybą. Atsidarė krautuvės ir karčiamos. Vėliau geležinkelis, paštas, traktierius, ir vienišas žandaras patruliuojantis gatvėse. Tai buvo prieš daugybę metų.

Bet smetoninėje Lietuvoje viskas pasikeitė. Išdygo šimtai namų, daugybė įstaigų. Miestelį puošė gražiosios Kauno ponų pastatytos vilos ir beveik trys tūkstančiai gyventojų. Ir visa tai atsirado per trumpą žmogaus gyvenimo akimirką.

Žilagalvio vietinio lūpomis atgyja praeitis. Visų pirma prisimena garsiąsias geležies rūdos kasyklas. Lenkmečio metais dar buvo galima rasti buvusių fabrikų pamatus. Dvarininkai varydavo baudžiauninkus būriais rūdos kasti. Dvaruose buvo ištisi fabrikai tai rūdai perdirbti. O noragus, žagres ir pasagas kaldavo tik iš vietinės žaliavos. Apie apylinkių geležį sklisdavo legendos. Buvo labai vertinama ir gerbiama. Gyventojai pirkdavo noragus įsitikinę, kad tai Kazlų Rūdos produktas.

-Tamsta, nesijuok, kasyklos čia tikrai buvo. Mano tėvas pasakojo, kaip jis eidavo rūdos kasti. Tik po lenkmečio rusai tyčia užgriovė kasyklas, kad žmonės neturėtų iš ko ginklų nusikalti ir mažiau galvotų apie visokius sukilimus prieš caro valdžią. Štai pas mus dar yra sena žagrė nukalta iš Kazlų rūdos, – porino vietinis.

Žinomos praeities istorikas, profesorius Jonas Totoraitis savo darbuose mini miesto kasyklas, kuriose 1831 metų sukilėliai kasdavo rūdą ir kaldavo dalgius. Tarpukaryje atsirasdavo juodųjų archeologų, kurie neprarasdavo vilties surasti po žeme stūksančių geležies lobių. Kiti siūlydavo pirkti žemę po penkis tūkstančių už hektarą.

Kazlų Rūdos miškai  XIX amžiaus sukilėliams buvo svarbiausias jų centras. Giriose iškildavo ištisos stovyklos, į miškus tempdavo ginklų sandėlius. Įsikurdavo karo lauko ligoninės ir koplyčios.

Netoli Braziūkų buvo sukilėlių štabo būstinė. Atvarydavo dešimtis į nelaisvę paimtų maskolių ar išdavystėmis įtartus gyventojus. Kardavo tiesiog po pušies šaka.

Prie Smetonos nepaklusnius vaikus mamos gąsdindavo šiomis kraupiomis vietomis ir jų vaiduokliais. Pasakodavo, kad vežimu važiuotiems vyrams nelabieji numaudavo ratus, iškinkydavo arklius. Iš uogaujančių, grybaujančių moterų atimdavo pintines. Išsigandę žmonės pradėdavo dainuoti sukilėlių praeitį menančias dainas. O prabilę mirusieji prašydavo pasimelsti už jų dūšias.

Garsioje Šilakojo girioje įvyko kruvinos kautynės. Caro vietininkas, žiaurusis Muravjovas korikas į Kazlų Rūdos miškus pasiuntė būrį kazokų su patrankomis. Užvirė tikras pragaras: daugybė maskolių krito nuo sukilėlių dalgių ir kulipkų. Tačiau galiausiai visi laukai buvo nukloti drąsiųjų kūnais. Kitus maskoliai pakorė, išsiuntė į Sibirą, o išsigelbėję dar ilgai slapstėsi miškuose. Kazokai juos medžiojo kaip žvėris. Šilakojo mūšyje žuvo vietiniai iš Bagotosios, Ąžuolų-Būdos, ir Kazlų.

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai apylinkės duobėse degdavo anglis, virdavo dervą ir degutą. O požeminiuose urvuose slėpdavosi jau maskoliai. Pragyvendavo ištisas žiemas ir vasaras, išlysdavo tik duonos gauti ir bulvių valstiečių laukuose pasikasti. Po žeme buvo iškasti ištisi bunkeriai.

Rusai dirbo belaisvių stovyklose vokiečiams. Kirto miškus, tašė rąstus, pjovė lentas, „brusus“, pabėgius. O vokiečiai viską vagonais gabendavo į faterlandą.

Smetoninėje Kazlų Rūdoje tose vietose stovėjo nauji, gražūs nameliai. Buvo dvejos kapinės liudijančios pirmojo pasaulinio karo netektis: vienos pamiškėje, o antrosios prie bažnyčios. Ilsėjosi  prancūzų, rusų ir vokiečių karių kaulai. Įdomiausi buvo du betoniniai antkapiai. Po vokiškomis pavardėmis, amžinoje ramybėje dūlėjo vokiečio Prengelio ir Scheitdo kaulai. Būdami gyvi vietinius labai „smaugė“, todėl kažkas neiškentęs paguldė abu po miško velėna.

Autorius Tomas Sušinskas