Kiekvienam regionui ir verslui – savas sėkmės receptas

„Verslą geriausia kurti ne kaip visi daro ar bandant nustebinti pasaulį, o iš to, ką pats geriausiai sugebi ar išmanai“, – sako ne vieną verslo sritį išbandęs ir prie pirmojo profesinio pasirinkimo – verslo, teisės, buhalterijos paslaugų ir mokesčių konsultacijų – grįžęs bendrovės „Justicija“ vadovas Vaidas Šalaševičius. Iš Vilniaus jis nuolat grįžta į Sūduvą ten, Marijampolėje, pradėjo karjerą, – drauge su politikais ir verslininkais ieškoti regiono plėtros sprendimų. Tai – tokia pat reikšminga asmeninė misija, kaip ir su įvairiomis asociacijomis vykdoma kova su „biurokratijos malūnais“, – interviu IQ žurnalo specialiajam priedui „Sūduvos verslas“ sakė teisininkas, verslo konsultantas, socialinio dialogo ekspertas.

Daugiausiai išmoko patirtis

Gyvenime išbandėte įvairias verslo veiklas – ilgai ieškojote savo kelio?
Karjerą po teisės studijų pradėjęs kaip tardytojas, vėliau Marijampolės kolegijoje dėsčiau verslo, teisės teoriją ir darbo teisę, kol, pastebėjęs, kad lieka laiko, pradėjau teikti teisines paslaugas ir verslo konsultacijas, o galiausiai ši veikla tapo mano pagrindiniu užsiėmimu. Turbūt vienas pirmųjų Lietuvoje išsiėmiau tik atsiradusią pažymą individualiai veiklai,. Bet kai teikdamas individualias konsultacijas jauniems verslininkams, pamačiau, kad po mano konsultacijų jų verslai auga, nusprendžiau ir pats įsitraukti į įvairius verslus – juos pirkdavau arba steigdavau naujus.
2004 m. įkūriau pirmąjį tokį Marijampolėje Verslo konsultacijų ir teisės paslaugų centrą, vėliau įsteigiau bendrovę UAB „Justicija“. Tuo metu jau buvau baigęs mokslus Mykolo Romerio universitete, tęsiau nefinansuojamas studijas Vilniaus universitete, turėjau šeimą ir vaikų, o dėstytojo atlyginimas siekė tik apie 700 litų, todėl santaupų neturėjau. Verslą pradėjau iš gautos vartotojiškos 20 tūkst. litų paskolos, už kurią buvo įrengtas biuras, nupirkta baldų ir kompiuterių. Vėliau įsigijau baldų įmonės akcijų paketą, su partneriais įsteigėme statybų įmonę, nusipirkau prekybos įmonę, laikui bėgant atsirasdavo ir kitų verslų, kurių dalį pardaviau, o su baldų įmone krizės metu turėjau ir bankroto patirtį.

Anksčiau su Marijampolės kolegija, profesinio rengimo centru, savo ir kitomis pažangiomis įmonėmis įsteigiau VšĮ Marijampolės mokslo ir technologijų parką, per šią įstaigą kaip kolegijos ilgametis dėstytojas skatinau Marijampolės mokslo įstaigas aktyviau bendradarbiauti su verslu. Tačiau man nepavyko išjudinti minėtų mokslo įstaigų aktyvesniam bendradarbiavimui, todėl ši įstaiga labiau veikė kaip pirmas mieste verslo inkubatorius. Nors minimalią vienkartinę paramą skyrė ir savivaldybė, jis išsilaikė pats, daugiausia remiamas mano verslų. Idėja buvo pasiūlyti lengvatinėmis sąlygomis biuro baldais apstatytas patalpas – nebrangią darbo vietą su kompiuteriais ir konferencijų sale, o kartu – ir verslo konsultacijomis. Praėjus net 15 metų apie tai vis dar daug kalbama, tačiau, ypač pastaraisiais metais, stengiantis ne tik įtraukti verslus į aukštojo ir profesinio mokslo savivaldos institucijas, bet ir siūlant jiems tapti dalininkais.

Regionų centruose panašioms funkcijoms įgyvendinti steigiami verslo spiečiai. Nors valstybė rodo iniciatyvą ir deda tikrai daug pastangų, mano nuomone, tai turėjo būti padaryta prieš keliolika metų, kad šiandien galėtume džiaugtis rezultatais, o ne tik pradedamu procesu. Suprantu verslininkus, kurie turi galvoti apie tiesioginius verslo rūpesčius, rizikuoja savo pinigais, neturi laiko. Jiems tiesiog paprasčiau vietoje, pačių sukurtuose mokymo centruose, apmokyti būsimus darbuotojus, nei tartis su mokymo įstaigomis.

Bet kuriuo atveju džiaugiuosi, kad pagaliau ledai pajudėjo, ir mano senos idėjos įgyvendinamos valstybiniu lygiu. Prieš keletą savaičių ir pats Marijampolės regiono plėtros tarybos, kaip jos atstovas ir Regionų verslo plėtros asociacijos prezidentas, buvau deleguotas į Marijampolės profesinio rengimo centro tarybą. Mano įkurtas Marijampolės mokslo ir technologijų parkas išlikęs iki šiol, tik kitu pavadinimu – VšĮ Verslo ir technologijų parkas. Su šia įmone įgyvendinau ir toliau vykdau verslo konsultacinius ir kitus ES projektus.

Beje, šiemet mano verslo konsultacijų įmonė „Justicija“ įvertinta „Verslo gazelės 2019“ apdovanojimuose. 2020-aisiais,
neabejoju, irgi būsime tarp nominuotųjų – apdovanojimai skiriami už praėjusius metus, o mūsų įmonei šie metai sėkmingi. Apdovanojimas skiriamas ne jaunesniam nei 6 metų, stabiliai kelerius metus iš eilės ne mažiau nei 20 proc. augančiam verslui. Nepriekaištinga turi būti ir verslo reputacija – visada laiku sumokėti mokesčiai ir kita. Tik 2,7 proc. Lietuvos įmonių gali pretenduoti į šį apdovanojimą – tam reikia nuoseklaus darbo ir ne per didelės verslo „kaitros“.

Regionams reikia palaikymo

Kodėl perkėlėte verslą į Vilnių – pasidarė ankšta?
Jei sąžiningai – taip. Tik gaila, kad man plečiant verslą į Vilnių atėjo krizė. Ir nors per krizę patartina taupyti, turėjau investuoti, kad įsitvirtinčiau. Išsikėlęs niekada nepamiršau savo gimtinės. Paraginus Lietuvos verslo konfederacijai su keliais verslininkais iš Marijampolės įsteigėme Regionų verslo plėtros asociaciją, į kurią mano iniciatyva susibūrė verslo klubai Marijampolėje ir Lazdijuose, prisijungė seniai veikiantis Kazlų Rūdos klubas, raginame prisijungti ir Šakių verslo klubą, o ateityje įsteigti Vilkaviškio ir Kalvarijos verslo klubus. Dalyvaudamas Vilniuje veikiančių verslo asociacijų veikloje, ministerijų darbo grupėse, galiu patvirtinti, kad iš sostinės tikrai nematyti regiono problemų. Sostinėje regionai matomi kaip vienodi dariniai ir visoms problemoms spręsti siūlomas tas pats sprendimas – sutvarkyti susisiekimą, kelius su didesniais miestais, esą „atvažiuokit į Vilnių ar Kauną ir problemos išsispręs“. Ne, to tikrai neužtenka.

Reikia sostinės valdininkams dažniau patiems važiuoti į regionus, išklausyti jų poreikius, o ne tik supažindinti su Vilniuje sugalvotais sprendimais. Pagrindinės verslo problemos regionuose yra vietos gyventojų mažėjimas dėl mažėjančio gimstamumo, vidinės ir išorinės emigracijos, kvalifikuotų specialistų bei kompetencijų trūkumas ir centro neįsiklausymas į jų lūkesčius.

Tarkim, sprendimai ir parama įvairioms Sūduvos savivaldybėms – Marijampolei, Kazlų Rūdai ir Kalvarijai, Vilkaviškiui ir
Šakiams – negali būti vienodi. Kazlų Rūda, kaip verslo miestelis klesti, verslo įmonių pakankamai daug, vidutinė alga didesnė nei kitur, arčiau Kaunas. Kalvarija – smulkiojo verslo miestelis netoli Lenkijos pasienio, iš kurio visi važiuoja dirbti į Marijampolę. Vilkaviškis taip pat pasienio miestas, tačiau čia mažai verslo ir pramonės įmonių, o Šakiai pasižymi stipriu ir išsivysčiusiu žemės ūkio sektoriumi. Marijampolė yra regiono centras, kuriame veikia aukštojo ir profesinio mokslo centrai, stipri pramonė, įsikūręs Suvalkijos kultūros centras-muziejus.

Puiki idėja – regionų politikos Baltoji knyga, skirta tam, kad kiekvienas regionas atrastų savo stiprybes – specializaciją. Bet problema ta, kad regionams prieš kelerius metus pasirinkus savo kryptis planai taip ir gulėti liko valdininkų stalčiuose, užuot pasirūpinus paremti juos finansiškai ir kitomis priemonėmis, kad būtų įgyvendinti.

Kartais daroma tiesiog priešingai. Štai Marijampolės regiono kryptis yra vadinama keturiais M – metalas, medis, maistas, mokslas. Prieš metus Švietimo, mokslo ir  sporto ministerijai buvo kilusi mintis jungti Marijampolės ir Kauno kolegijas, todėl pats aktyviai organizavau diskusijas Sūduvos savivaldybėse, įmonėse, asociacijose ir verslo klubuose, siekdamas paremti Marijampolės kolegijos būtinybę išlikti savarankiška. Kas būtų nutikę su viena iš įvardytų regiono specializacijos krypčių – mokslu? Mokslas būtų „iškritęs“ – nes tikrai ne Marijampolės, o Kauno regionas būtų sprendęs, kokių specialistų jam labiau reikia. O šiandien statistika rodo, kad 80 proc. baigusiųjų Marijampolės kolegiją lieka dirbti šiame regione. Jeigu įkursime Kauno kolegiją, daug studentų panorės važiuoti ten.

Mano raginimas valdžiai toks: galite regionuose uždarinėti biurokratines struktūras, jungti jas, centralizuoti, jei jums taip atrodo geriau, bet negalite uždarinėti kuriančių institucijų. Nesvarbu, ar kalbame apie Marijampolės, ar apie Utenos kolegiją, ar profesinio mokymo centrus. Tai yra vienintelės regionų gyvastį palaikančios įstaigos – jos išlaiko jauną žmogų vietoje, pritraukia naujų projektų, mokslo skatinimo idėjų. Minėtasis mokslo ir verslo bendradarbiavimas irgi turi vykti vietoje.

Čia kalbu ne apie kaimo mokyklų išlaikymą. Kolegijų išsaugojimo problema dažnai sulyginama su kaimo mokyklų problema. Visiškai sutinku su tuo, kad tos kaimo mokyklos, kurios neturi pakankamai mokinių ir jų tinkamai neparuošia, turi būti sujungtos su kitomis, moksleiviai turi būti vežami į didesnes ugdymo įstaigas. Tam tikrais atvejais reikalingos subsidijos. Jei valstybė nori, kad mokytojai ar gydytojai važiuotų į regionus, kad ten būtų išlaikyta darbuotojų kvalifikacija ir kompetencijos, turi ieškoti formų tai subsidijuoti. Tai dažnai pamirštama, bet svarbi regionų politikos dalis.

Kokius matote verslo kūrimo didmiesčiuose ir regionuose skirtumus?
Pirmiausia į verslo poreikius turi būti įsiklausoma savivaldos lygmenyje – ji turi aktyviau bendrauti su verslu. Tarp kitko, Regioninės plėtros įstatymo pakeitimai, lėmę tai, kad šiandien verslas yra arčiau valdžios,  yra ir mano nuopelnas. Lietuvos verslo konfederacijoje kartu su Kęstučiu Jankausku pradėjau raginti įtraukti į regionų plėtros tarybas verslą, nes tai yra vienintelė proga jam dalyvauti su balso teise ir siūlyti idėjas, arba kaip tik įsiklausyti į tai, ką siūlo savivalda. Šiandien tarybose dalyvauja ir verslo organizacijų atstovai (pats į ją esu deleguotas antrai kadencijai), ir socialiniai partneriai. Bet matau kitą problemą – šios tarybos yra iš esmės tvirtinamoji institucija – vertina projektus, kuriuos iš viršaus nuleidžia ministerija… Taip sukurta sistema – centras neatsiklausia regionų, ko jiems labiausiai reikia, iniciatyva neateina iš apačios, regionams trūksta savarankiškumo. Bandau apie tas problemas kalbėti ir kaip visuomenininkas, ir kaip politikas, ir kaip Regionų verslo plėtros asociacijos vadovas.

Biurokratinės užkardos

Teigiate, kad smulkios ir vidutinės įmonės jaučiasi mažiau gerbiamos valstybės institucijų nei didžiosios.
Pats atstovauju smulkiajam ir vidutiniam verslui. Regionuose jam tikrai sunku – perkamoji galia mažėja, žmonės emigruoja, iki didelių užauga ir gerai gyvena tik tos įmonės, kurios užsiima eksportu, ar tos, kurios pritraukia investicijų. Todėl mažesnėms įmonėms ypač svarbu turėti vienijančią asociaciją. O neturi todėl, kad yra mažos, neturi galimybės tokiai struktūrai skirti lėšų ir laisvo laiko. Lietuvoje net 90 proc. įmonių turi iki 20 darbuotojų, todėl, kaip ir visame išsivysčiusiame pasaulyje, smulkusis ir vidutinis verslas yra verslo stuburas. Kitas dalykas, kad stipresni lobistai dirba su stambiais verslininkais, todėl teisės aktai, kurie būtų palankūs smulkiajam verslui, sunkiai prasimuša Seime. Kaip gali būti, kad smulkusis verslininkas, net sudarydamas sutartis su valstybei priklausančiomis įmonėmis, turi susitaikyti su 90 dienų atsiskaitymo terminu? Verslininkui, kuriam kreditų niekas neduoda, nes apyvartinės lėšos per mažos, tai peilis po kaklu. Žinau ne vieną dėl to bankrutavusią įmonę – taip ir nesugebėjusią įsisukti į tas reikiamas verslumo apyvartas. Negi sunku teisės aktais apriboti valstybės įmonių ir įstaigų atsiskaitymo laikotarpius, kad jie negalėtų viršyti, tarkime, 30 dienų?

Turiu pavyzdį, kai „Sodra“ bankroto bylą iškėlė nė metus neišdirbusiai individualiajai įmonei. Kaip tai įmanoma? Verslas turi teisę į pradžios klaidas, o Lietuvoje dar įprasta bauginti, užuot patarus, pakonsultavus. Vilniuje šiuo klausimu situacija gerėja, bet regionuose tas biurokratinis valdininkų požiūris tikrai likęs. Galbūt todėl, kad čia verslas mažiau įtakingas arba jam trūksta kvalifikacijos.

Esate įkūręs ne vieną asociaciją ir, reikia manyti, ne kaip bendraminčių laisvalaikio praleidimo formą…
Ir regionų, ir valstybės politikoje ne kartą pasitvirtino mano mintis – reikia būti aktyviems, norint ko nors pasiekti ir būti
išgirstiems. Visada siekiau įrodyti, kad regionų žmonės ir verslai yra ne silpnesni nei didžiųjų centrų.

Per vieną susitikimą su Gitanu Nausėda, tada dar net ne kandidatu į prezidentus, diskutuojant apie atstovavimo verslui problemas, nuskambėjo jo paraginimas smulkiajam ir vidutiniam verslui burtis. Bet stambusis kapitalas turi tam lėšų, o mums daug ką tenka daryti savo iniciatyva.

Vis dėlto požiūris į verslą keičiasi?
Taip, ir dėl aiškių priežasčių: kiekvieno mūsų aplinkoje yra labai daug verslininkų. Mano akimis, ir kirpėjas, pats mokantis mokesčius, ir žurnalistas, dirbantis su individualios veiklos pažymėjimu, yra verslininkas.

Pristatydami savo įmonės „Justicija“ vertybes rašote, kad sėkmingas procesų valdymas paremtas ne problemų ieškojimu, o jų greitu sprendimu. Reikia suprasti, kad kai kurių problemų neįmanoma numatyti, bet įmanoma išspręsti?
Būtent – visos problemos yra išsprendžiamos. Biurokratijos yra labai daug, ir aš ieškau kelių padėti verslui legaliomis
priemonėmis, tai yra vadovaujantis teisės aktais, pasiekti tinkamo rezultato. Kartais reikia kūrybiško požiūrio – jei neišeina pakloti tiesaus kelio, galima apeiti aplink. Bet genialios idėjos ateina arba per mokslą, arba per patirtį – jos beveik niekada
negimsta vos baigus mokyklą. Kartais verslininkai bando sukurti standartinį arba tam tikroje vietovėje populiarų verslą, kurio patys nelabai gerai išmano. Taip ir man buvo. Bet sėkmė atėjo tada, kai pradėjau galvoti apie savo stiprybes, apie tai, kas man patinka ir ką geriausiai išmanau. Kiekvienam palinkėčiau ieškoti ne standartinių ar „stebuklingų“ dalykų, o to, ką išmanote, kas jus užveda.

 

Straipsnis iš „IQ“ žurnalo specialiojo priedo „Sūduvos verslas“

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas

TAIP PAT SKAITYKITE