Kudirkos Naumiesčio bažnyčios statybą prisimenant

Atvykstančius į Kudirkos Naumiestį iš tolo pasitinka boluojanti katalikų bažnyčia. Jos ištakos siekia XVI amžių, o įkūrimas ir didelė  istorijos dalis susijusi su karmelitų vienuolynu. Didingos šventovės statyba, prasidėjusi prieš 240 metų, lydėta įvairių išbandymų, istorinių įvykių ir politinių permainų, truko labai ilgai.

Planuojant 1639 m. įkurtą Vladislavovo (dabar – Kudirkos Naumiestis) miestą, jo šiaurės vakarų kampe ant Šešupės kranto buvo numatyta vieta bažnyčiai. 1642 ar 1644 metais karalienės Cecilijos Renatos rūpesčiu čia iškilo pirmoji medinė koplyčia, kurią Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius perdavė prie jos pastatytame vienuolyne įsikūrusiems karmelitams.

Miestui nukentėjus po Lietuvos – Lenkijos karo su Švedija bei Rusija, 1680 m. pirmosios koplyčios vietoje buvo pastatyta medinė bažnytėlė, sukurta Naumiesčio (Vladislavovo) parapija, pradėtos vesti santuokų, gimimų, vėliau (1741 m.) – mirčių registravimo knygos.

Bažnyčios statybos pradžia ir patirti išbandymai

Augant gyventojų skaičiui, 1781 m. pasenusios bažnyčios vietoje prasidėjo trečiosios – didelės, mūrinės, dabartinės šventovės statyba, kurios ėmėsi karmelitai kartu su parapijiečiais. Manoma, kad jos projekto autorius – karmelitas, architektas Juozapas Vališauskas.

Apie jį istorikas J. Totoraitis rašė: „…ėjęs mokslus Vilniuje, paskui Paryžiuje <…> dalyvavo viename kare. <…> gelbėdamasis, kad nepakliūtų į nelaisvę, bėgęs nuo priešų, ir plaukęs per upę. <…> pailsęs, ir ėmęs skęsti. Ėmęs šauktis prie Dievo, kad stiprintų jėgas išplaukti ir padaręs apžadą, kad jei išsigelbėsiąs nuo mirties, įstosiąs į Karmelitų vienuolyną. Išplaukęs sveikas, įstojęs į Karmelitus ir pastatęs Naumiesčio mūrinę ir Griškabūdžio medinę bažnyčią“.

Nors 1783 m. dėl lėšų stokos statybos darbai sustojo, tačiau 1787 m. gegužės mėn. 13 d.  bažnyčia buvo pašventinta ir pradėta minimaliai naudoti. Žemaičių vyskupas Adomas Kosc suteikė jai Švento Kryžiaus Atradimo titulą.

1795 m. Naumiesčiui patekus Prūsijos karalystės valdžion, parapija buvo priskirta Marijampolės dekanatui, o vienuoliai, netekę beveik viso savo turto, neįstengė pilnai užbaigti statinio.

Kaip sakoma – žmogus planuoja, o Dievas tvarko: įpusėjus mūryti bokštus, šventovę ypač suniokojo 1803 m. kilęs gaisras, sunaikinęs centrinį čerpinį ir šiaudinius šoninių navų stogus. Tuomet sudegė (ar apdegė) vienuolynas, klebonija, ūkiniai pastatai, parapijos prieglauda. Suremontavus mūrinį Škaplieriaus brolijos namą, jame apsigyveno prioras Stanislovas Birmonas su trimis kunigais. Laimei, bažnyčios altoriai išliko, vidaus įranga, manoma, nukentėjo nedaug.

Bažnyčios architektūra ir užbaigimas

Po gaisro nesulaukus jokios paramos, o 1805 m. Prūsijos valdžiai uždarius vienuolyną, jo vyresnysis S. Birmonas tapo pirmuoju bažnyčios klebonu. 1807 m. (Naumiestis pavaldus jau Varšuvos kunigaikštystei) jo rūpesčiu iškilo nauja mūrinė klebonija, o suvargusios bažnyčios statyba sparčiai pajudėjo tik po 1819 m. kilusio dar vieno gaisro.

Apie ankstesnę pastatytos bažnyčios dalies architektūrą sprendžiama pagal vėlesnį jos vaizdą. Vėlyvojo baroko stiliaus su klasicizmo elementais mūrinė šventovė suprojektuota pailgo stačiakampio formos, vidus – trijų navų: vidurinę, aukštą, cilindriniu skliautu dengtą navą užbaigė pusapskritė apsidė, kurioje už altoriaus buvo įrengta vienuolių choro patalpa. Dvi šonines navas nuo pagrindinės skyrė keturios poros masyvių piliorių.

Paskutiniesiems karmelitams besirūpinant bažnyčia, ją puošė 11 altorių – 7 mūriniai ir 4 seni mediniai (galimai perkelti iš antrosios medinės koplyčios). Didžiajame altoriuje (iki 1831 m.) kabojo Nukryžiuotojo skulptūra, o po altoriumi iki šių dienų tebeišlikęs išmūrytas rūsys su 8 neįstiklintais grotuotais langais. Kiti rūsiai nebuvo baigti. Kitaip nei dabar atrodė ir šventovės grindų danga: prieš altorių –  akmeninė baliustrada, o šoninių navų grindys  buvo grįstos paprastomis, kai kur – didelėmis kvadratinėmis plytomis.

1830 m. prie klebono vairo stojus Bonaventūrui Butkevičiui, bažnyčios fasadas ir bokštai dar nebuvo tinkuoti, naujintas bažnyčios vidus, nudažytos sienos. Nuo 1831 iki 1855 m. buvo pirmą kartą pertvarkytas didysis altorius – vietoj skulptūrinio atsirado dabartinis tapytas Nukryžiuotojo atvaizdas. Neliko ir medinių altorių, pirmą kartą minima dabartinė neobarokinė medinių stulpelių baliustrada (1849 m.), įsigytas tebeišlikęs sietynas (1849 m.), tik vietoj 180 žvakių dabar įrengtos 108 lemputės ir t.t. Puošiant bažnyčią daug nuveikė 1843 – 1857 m. jos administratoriumi, po to klebonu dirbęs Matas Kolbačevskis (Motiejus Kulbokas).

XIX a. III dešimtmečio pabaigoje ir kiek vėliau šventovė pasipuošė čerpių stogais, baigtais mūryti bokštais. To paties amžiaus vidurio publikacijose rašoma, kad iždo ir parapijos lėšomis 1848 m. bažnyčia suremontuota ir jos vidus yra geros būklės. B. Butkevičius spaudoje teigė, kad pagal pirminį sumanymą turėję būti 100 uolekčių aukščio, bokštai išmūryti 20 uolekčių žemesni.

Įvairūs šventovės naujinimo darbai vyko nuolat, o 1870 m. kunigo Juozapo Marmos dėka, tikriausiai kiek paaukštinant stačiakampius bokštus arba pakeičiant jų viršūnes, bažnyčios statyba (pasak kitų šaltinių) laikoma užbaigta. Taip pasišventusių dvasininkų ir darbščių parapijiečių dėka barokinės architektūros katalikų bažnyčia tapo svarbiausia Naumiesčio panoramos dominante.

Nuolatinis šventovės puoselėjimas

Keitėsi klebonai, kurių daugelis negailėjo savo asmeninių lėšų bažnyčios puoselėjimui: vidaus įranga ypač rūpinosi Juozas Dičpinigaitis, kurio darbus 1878 m. tęsė ilgametis prelatas Saliamonas Olekas, didžiulį dėmesį skyręs ekonominiams, inventoriniams bei bažnyčios puošybos reikalams. Apie tai liudija 1878 – 1890 m. bažnyčios pajamų-išlaidų knygos. Tuo laikotarpiu visas bažnyčios pastatas uždengtas skarda, pakeisti langai, šventovė išpuošta vitražais ir ornamentais, atnaujinti baldai, pirkti, taisyti liturginiai indai ir drabužiai, įsigyta daugybė iki šiol bažnyčią puošiančių didelės meninės vertės paveikslų, visi altoriai įgavo dabartinį vaizdą.

Kiti faktai: bažnyčia ir zakristija išklotos poliruoto betono plytelėmis, išlietos grotelių ir altorių pakopos; įrengta krikštykla, mūrinė sakykla; pristatytas zakristijos prieangis, iškirstas įėjimas į rūsį, įrengiant laiptus; priperkant žemės, padidinant ir aptveriant bažnyčios šventorių, ant akmenų pamato iš plytų sumūryta tebeišlikusia tvora su ypač puošniais vartais ir metaliniais varteliais juose; suremontuoti visi klebonijos pastatai, praplėstas sodas, viskas aptverta (tame tarpe – katalikų kapinės). Naumiesčio parapijos bažnyčia tapo puošniausia, pavyzdinė visoje vyskupijoje.

Bažnyčios likimas karų ir okupacijų metais

Atgriaudėjęs I pasaulinis karas bažnyčios bokštus tik apgadino, sienos atlaikė daugybę artilerijos sviedinių (kiti šaltiniai teigia, kad buvo pramuštas bažnyčios skliautas.)

Tarpukaryje bažnyčios remontu rūpinosi klebonai Aleksandras Grigaitis ir Vincentas Vizgirda. Pastarojo klebonavimo pradžia – 1926-ieji, sutapo su Vilkaviškio vyskupijos įkūrimu, kuriai priklausė Naumiesčio dekanatas.

II pasaulinio karo sūkuryje gražuolės šventovės rūsiai (klebonaujant V. Vizgirdai, o nuo 1944 m. Antanui Dailidei) tarnavo kaip priebėga namų pastogės netekusiems žmonėms. Karui baigiantis, po sovietinių lėktuvų antskrydžio, liepsnose skendo bažnyčios stogas, bet vidų gelbėjo mūriniai skliautai. Šventovė, kaip ir klebonija, buvo stipriai apgriauta ir apdegusi, žuvo turtingi jos archyvai. Taip sunaikintas ir beveik visas senasis Kudirkos Naumiestis.

Kadangi Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios dėl jos būklės buvo neįmanoma naudoti, pokaryje pamaldos vyko kapinių medinėje koplyčioje. Klebonija nerestauruota, o apgriauta šventovė, čia paskirto kunigo Kazimiero Garmaus rūpesčiu (gavus leidimus, kaip architektūriniam pastatui), 1950 m. pradėjo kilti naujam gyvenimui. Gausiai talkinant ir remiant parapijiečiams, pirmiausia uždengtas šventovės stogas, kitokią formą įgijo bokštų smailės, o 1952 m. baigti pagrindiniai atstatymo darbai. Po 10 atkaklaus darbo metų šventovė vėl atvėrė duris.

Sovietinės okupacijos metais čia vikarais dirbo žymūs kunigai: S. Tamkevičius, A. Svarinskas, klebonavo A. Maskeliūnas, J. Jakaitis, K. Brilius, o nuo 1989 m. rugsėjo 30 d. parapijai vadovauja Šakių dekanato vicedekanas ir klebonas Donatas Jasulaitis. Perėmęs seniai jau remonto nemačiusią bažnyčią, baigiančią sunykti kleboniją, jis kibo į darbus: 1991 m. atliktas bažnyčios vidaus atnaujinimas; sekančių 7 metų laikotarpyje, restauruojant altorius, sugrąžintas jų barokinis iškilmingumas ir grožis; 1997 – 1999 m. restauruoti puikieji šventoriaus vartai, bažnyčios fasadas, tvarkyta klebonija; pasirūpinta naujais vitražais, vargonų prospektu, užsakyti nauji varpai.

Nuo 2012 m. įrengtas įėjimas į bažnyčios rūsį ties pusapskrite abside, kuris pritaikytas mirusiųjų šarvojimui (tokios specialios patalpos mieste iki tol nebuvo), perdengtas bažnyčios stogas, atlikti fasado remonto darbai. Pažymėtina, kad bažnyčia yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, kurios altoriai (su vertingais senoviniais paveikslais) ir šventoriaus vartai paskelbti respublikinės reikšmės taikomosios dailės paminklais, todėl buvo būtini tyrimai, projektai.

Šio išmintingo, veržlaus klebono darbo įvertinimas – ne tik rūpinimasis bažnyčia, bet ir parapijos Globos namų įkūrimas (1998 m.), daugybė kitų prasmingų darbų, kurie papuoš Kudirkos Naumiesčio šventovės ir miesto istorijos puslapius.

Visagalis bažnyčiai skyrė nelengvą kryžių, bet jos neapleido. Nuo karmelitų laikų joje tebeišlikę daug kartų restauruotos įrangos, religinių ir meno vertybių. Kaip sako patarlė – geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti.

Kudirkos Naumiesčio šventovės statybos istorija primena, kad sunkmečiai ugdo žmonių begalinį pasiaukojimą, ištikimybę bažnyčiai, kad įvairios negandos neužgožia jų tikėjimo. Dievo namai ir toliau vykdo savo misiją. Tegul dar daug šimtmečių iškilmingai skambės Šventojo Kryžiaus Atradimo (Išaukštinimo) bažnyčios varpai.

Naudota literatūra:

  • Kudirkos Naumiesčio parapijos leidinys „Mūsų parapija“, Nr.5
  • Burnys Ž. „Kudirkos Naumiesčio parapijos istorinė ir pastoracinė apžvalga“, Bakalauro darbas. 2000.
  • Miškinis A. „Kudirkos Naumiestis. Istorija ir architektūra“, 1998
  • „Dr. Vinco Kudirkos muziejus“, LNM, 1998.
  • Kultūros, filosofijos ir meno institutas „Lietuvos sakralinė dailė“, 2006.
  • Vilkaviškio vyskupijos bažnytinių reikmenų bendrovė „Ardor“, 1992.
  • Kviklys B. „Lietuvos bažnyčios“,1982

 

Parengė LNM padalinio Vinco Kudirkos muziejaus muziejininkė Danguolė Dabrišienė

 

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE