Laiko dulkes nubraukus… (27) Talkos

Tarybų Sąjungoje pastoviai trūko daugelio būtiniausių žmogui maisto produktų. Kažkiek geriau buvo aprūpinama sostinė Maskva bei keli didžiausi miestai, taip pat uždari mokslininkų, dirbančių kariniam pramoniniams kompleksui miestai. Šalies žemės ūkis buvo beviltiškai atsilikęs ir neefektyvus tiek vadybos, tiek žemdirbystėje taikytų technologijų požiūriu.

SKB (PAKMA)
SKB (PAKMA) © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Po Lietuvos okupacijos bei kaimo kolektyvizacijos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, visos gamybos priemonės tapo valstybės arba kolektyvine nuosavybe, kitaip tariant buvo nacionalizuotos. Darbštus kaimietis tapo kolūkiečiu ir neturėjo teisės net nuosavo arklio turėti. Darbas kolūkyje ar tarybiniame ūkyje, panašiai kaip baudžiavos laikais, buvo priverstinis, o priverstinis darbas niekuomet nebus kūrybingas bei našus. Pačioje kolektyvizacijos pradžioje, taip pat ir vėlesniais anos valdžios metais už darbą kolūkyje mokėjo daug mažiau nei darbininkui dirbančiam įmonėje mieste.

Kolūkiams, tarybiniams ūkiams valdžia „nuleisdavo“ planus, kuriuos šie privalėjo įvykdyti ir taip atsiskaityti su valstybe. Tačiau derliai, lyginant su šiandieniniais, buvo labai maži, tad atsiskaičius su valstybe kolūkiečiams mažai kas likdavo. O kolūkio valdžia su kolūkiečiais už jų darbą atsiskaitydavo tik metų pabaigoje. Yra tekę girdėti kolūkietį sakant – „metų uždarbį parsinešiau ant savo pečių maiše“.

Tuo metu žemdirbį nuo skurdo gelbėjo tik žemės lopinėlis, kurį kolūkio valdžia skirdavo daržovėms, bulvėms, šakniavaisiams užsiauginti bei galvijams ganyti. To pakakdavo laikomai karvei su prieaugliu ir kiaulėms šerti, kurių kiekį tuomet, taip pat valdžia ribojo, tad jos atstovai tikrino ar žemdirbių tvartuose tikrai yra leistinas gyvulių skaičius. Tačiau dalis kolūkiečių įsigudrindavo tų gyvulių laikyti daugiau nei leidžiama, o kad juos užauginti, pašarus grobstydavo iš ūkio, nors reiktų pastebėti, jog primelžto pieno perteklių bei dalį užaugintų gyvulių parduodavo valstybei už jos nustatytą kainą. Beje, toje santvarkoje grobstydavo prie ko „priėjo“ tiek kaimas, tiek miestas. Darbininkai nešė iš įmonių, valstiečiai iš kolūkių. Nesnaudė ir vadovai su specialistais. Gal tik problema buvo „legalizuoti“ neteisėtas pajamas, bet kažkaip „susitvarkydavo“, nedaugelis už tai sėsdavo į belangę. Anuomet žmogaus gyvenimo kokybę nulemdavo ne tai, kiek jis uždirba, bet kur jis dirba…

Reikėtų pastebėti, kad jau tada plačiau galvojantys žmonės paskaičiuodavo kiek kainuoja kilogramas pieno ar mėsos (esant to meto pašarų, kuro bei elektros kainoms), pagamintas kolūkiečio namų ūkyje ir kiek kainuoja jį pagaminti kolūkio fermoje. Rezultatai akivaizdžiai liudijo ne kolūkinio ūkininkavimo naudai, deja, išpūstų kolūkio administracijos ir specialistų etatų apmokėjimas, taip pat kitos išlaidos buvo daug didesnės nei kolūkiečio namų ūkyje.

Talkinam dar naujame Degučių mikrorajone, 1974 m.
Talkinam dar naujame Degučių mikrorajone, 1974 m.

Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio reikalai kaime šiek tiek pagerėjo, sunerimusi dėl negerėjančios padėties aprūpinant rinką maisto produktais, valdžia įpareigojo kolūkių administraciją atlyginimus kolūkiečiams mokėti jau kas mėnesį. Kaime atsirado daugiau naujos ir našesnės, nors kokybe apgailėtinos žemės ūkio technikos. Tačiau žemės ūkis taip ir liko neefektyvus bei nepajėgė didžiausios teritorija pasaulyje šalies, Tarybų Sąjungos, gyventojų aprūpinti maisto produktais. Jų trūko nuolat, ypač tai jautėsi Rusijos Federacijoje, bet ne ką geriau gyveno ir kitos sąjunginės respublikos. Gal tik anuometinėse Pabaltijo respublikose – Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, turėjusiose kiek stipresnį žemės ūkį, darbštesnius žmones, šiuo aspektu situacija kažkiek skyrėsi, bet ir čia dažnokai trūko mėsos ir gaminių iš jos. Mat reikėjo padėti „broliškoms respublikoms“, tad daugumą pagamintų maisto produktų išveždavo. Beje, rūkytą dešrą ar skilanduką, taip pat iš kokybiško pieno pagamintą sūrį galėjai gauti, jeigu kaime gyveno tėvai, seneliai, giminės ir augino kiaules, melžė karves. Jei ne kaimo parama, miestui būtų buvę tikrai striuka. Neturėję ryšio su kaimu sukosi kaip išmanė, o nesugebėję „suktis“ gyveno, švelniai pasakius, labai kukliai.

Jau tuomet daugelis suprato, kad centralizuotas ekonomikos valdymas ydingas. Tačiau vietiniai partiniai vadovai, vykdydami aukštesnės vadovybės nurodymus, sukvietę į pasitarimus kolūkių pirmininkus, specialistus nurodinėjo jiems kada laikas pradėti sėją, kada pradėti pjūtį ir t.t. Atrodė, jog Lietuvos žemdirbiai, šimtmečius žinoję kaip auginti duoną, nieko nemoka ir nežino. Taigi, įdomūs, jei nepasakius stipriau, laikai buvo…

Na, žemdirbiai laiku pasėti dar šiaip taip suspėdavo, tačiau nuimti derlių savo jėgomis, toli gražu ne visi kolūkiai pajėgdavo. Tad į pagalbą kolūkiečiams atvykdavo studentai, moksleiviai, kariuomenės daliniai ir žinoma pramonės įmonių dirbantieji.

Cecho vyrai pasidarė savo talką – „lopo“ pratekantį stogą (1979 m. dar gamyklos patalpose)
Cecho vyrai pasidarė savo talką – „lopo“ pratekantį stogą (1979 m. dar gamyklos patalpose)

Galbūt šiandien jaunam žmogui, užaugusiam nepriklausomoje Lietuvoje, kur rinkos ekonomikos principais tvarkomas žemės ūkis, sunkoka suprasti kam buvo reikalingos tos talkos ir tie talkininkai. Nes turintys šiuolaikišką, labai našią ir kokybišką techniką ūkininkai bei žemės ūkio bendrovių nariai puikiai susitvarko be talkininkų. Darbą, kurį anksčiau nudirbti reikėdavo daug darbo rankų, nūnai puikiausiai padaro tik keli tinkamą kvalifikaciją turintys žemdirbiai, valdydami „John Deere“, „New Holland“ , Valtra“, „Case“, „Kverneland“ ar daugelio kitų, garsių pasaulyje žemės ūkio technikos gamintojų traktorius, prie jų kabinamus agregatus ir kombainus.

Esant gamybos priemonėms „valdiškoms“, o ekonomikai planinei šalies valdžia kitaip dirbti negalėjo, o gal ir nemokėjo. Žmonės, žinoma, darbo turėjo, tačiau į darbą žiūrėjo, kaip sakoma, „pro pirštus“. Nebuvo demokratijos, tad ir iniciatyvos iš dirbančių žmonių pusės negalėjo būti, taip pat. Viskam vadovavo komunistų partija.

Taigi, kaip jau minėjau, į kolūkius padėti nuimti derlių veždavo profesinių mokyklų , technikumų moksleivius, aukštųjų mokyklų studentus, įmonių ir įstaigų darbuotojus. Buvo vežami net sovietinės kariuomenės kariai, dislokuoti tame regione, o už tai jų daliniai buvo aprūpinami bulvėmis, daržovėmis bei kitais produktais.

Tokiose pagalbos kaimui talkose privalėjo dalyvauti ir mūsų Specialaus konstravimo biuro specialistai. Jos mums sukeldavo tam tikrų rūpesčių, nes atitraukdavo inžinierius-konstruktorius ir kitus darbuotojus nuo darbo biure bei trukdė vykdyti savo planines užduotis.

SKB darbuotojai šefavo, taip tuomet vadinosi talkinimas, ekonomiškai silpną „Tiesos“ kolūkį, kurio centras buvo Gudelių bažnytkaimyje. Šio ūkio žemės driekėsi kalvotomis ir molingomis, bet gražiomis Gudelių bei Riečių kaimų apylinkėmis esančiomis tuometinio Kapsuko ir Alytaus rajono „pasienyje“, prie pat Žuvinto rezervato. Pagal savo ekonominius rodiklius „Tiesos“ kolūkis buvo priskiriamas prie silpnesniųjų, tad nenudirbtų darbų jame visuomet pakako.

SKB darbuotojai, „šefuojamame“ kolūkyje, plušėdavo talkose šienapjūtės, javapjūtės, cukrinių runkelių nuėmimo ir bulvių kasimo metu, taip pat rinkdavo akmenis laukuose.

Runkelių krūvos tuoj bus aukštesnės už talkininkes...
Runkelių krūvos tuoj bus aukštesnės už talkininkes…

Pamenu kažkuriais labai sausringais metais, kolūkio valdžia supratusi, jog gali pritrūkti pašarų, „išminčių“ valdžioje nurodymu ir siekiant išsaugoti ūkio galvijų bandą, SKB darbuotojus pakvietė dalyvauti talkoje, ruošiant pašarus žiemai. Mūsų vyrai su dalgiais pjovė, o tiksliau kapojo žolę grioviuose, pakrūmėse ir panašiai. Taip pat laužė dar nesumedėjusias krūmų šakų viršūnes ir dėjo į krūveles, mat pritrūkus pašarų, šakelėmis turėjo būti šeriami ūkio galvijai. Beje, Lietuvoje tokio dalyko dar nebuvome girdėję. Vėliau kažkas mums paaiškino, kad Rusijoje pristigus pašarų ir sukdamiesi iš padėties taip elgėsi žemdirbiai, todėl reiktų perimti jų gerąją patirtį ir mums.

Bet vis tik sunkiausias darbas laukdavo mūsų talkinant žemdirbiams nemenkuose cukrinių runkelių plotuose. Rudenį Lietuvoje dažnai lyja, trūksta šilumos, tad purvas ir žvarbus vėjas labai apsunkindavo žemdirbių pagalbininkų, pripratusių prie kabinetinio darbo, dalią. SKB tarnyboms buvo priskiriami nemaži plotai saldžiųjų šaknų ir reikėjo jas nuimti kuo skubiau, iki artėjančių šalčių.

Neturėjome net tinkamos aprangos ir avalynės. Runkelius tekdavo rauti rankomis, o nutraukus lapus, krapštyti specialiomis šakėmis, nes cukriniai runkeliai būdavo labai gerai sukibę su žeme. Peiliais nuvalydavome nuo jų žemes, apipjaustydavome šaknis ir lapus. Po to sumesdavome į traktoriaus priekabą ar sunkvežimį. Taip prasidėdavo runkelių kelionė į cukraus fabriką.

Šalies valdžia ugningai ragino kelti žemės ūkį, didinti derlingumą, buvo paskelbta taip vadinama „maisto programa“. Tačiau maisto kaip trūko, taip trūko. Nepadėjo nei talkos nei šūkiai. Vyko kažkoks permanentinis „vajus dėl derliaus“. Šiandien visa tai prisiminus šypseną kelia, o tada juokinga nebuvo, nes tai buvo valdžios griežtas įsakymas…

Pertraukėlė su tradiciniu talkų limonadu ir bandele
Pertraukėlė su tradiciniu talkų limonadu ir bandele

Tada tikrai ne visi supratome, jog dėl šių sunkumų kalta pati visuomeninė santvarka, mat valstybinė gamybos priemonių nuosavybė buvo santvarkos kertinis akmuo, jos ekonominis pagrindas. Viešai kritikuoti tokią santvarką buvo draudžiama ir už tai baudžiama. Taip, kad daugelis feisbuko komentatorių būtų tada skaudžiai nukentėję ir susigadinę sau gyvenimus.

SKB „krovėjai“ laukia atvežamo šieno. Iš kairės: V. Mickevičius, R. Vosylius, V. Šiopys. 1965 m.
SKB „krovėjai“ laukia atvežamo šieno. Iš kairės: V. Mickevičius, R. Vosylius, V. Šiopys. 1965 m.

Šiandien, matant kokias technologijas taiko žemdirbiai dirbdami žemę, kokius gausius derlius išaugina ir nuima juos be varginančio, sunkaus rankų darbo, belieka tik stebėtis bei gėrėtis. Detaliau susipažinus su šiuolaikinėmis technologijomis, taikomomis žemės ūkyje, dar labiau suvoki, kokio didelio atsilikimo nuo civilizuoto pasaulio būta.

Beje, SKB darbuotojai talkindavo ne vien kaimui. Baigiant šį rašinį, norėtųsi prisiminti ir talkas, kurių metu tekdavo tvarkyti tuometinio Kapsuko viešąsias erdves. Jos būdavo organizuojamos kiekvieną pavasarį, balandžio mėnesį. Tokios „akcijos“ rengtos per išeigines dienas valdžiai labai patiko, mat nieko nekainavo biudžetui, o aplinkos tvarkymo darbų, sniegui nutirpus, tikrai netrūko. Remontavome išklypusius šaligatvius, kasėme tranšėjas skirtas kabeliams pakloti, griovėme amželį atgyvenusius statinius, tvarkėme aikštes, sodinome medelius parkuose ir dirbome kitus aplinkos tvarkymo darbus.

Tokia tradicija sukurdavo sąlygas tam tikroms piktnaudžiavimo apraiškoms, nes daugiabučių gyventojai, valdžios paraginti susitvarkyti gyvenamąją aplinką, atšaudavo – taigi valdžia atsiųs talkininkus ir jie viską nudirbs. Talkose dalyvaudavome draugiškai ir administracijos darbuotojai, ir darbininkai. Jų metu, taip pat sutvarkydavome, mūsų darbovietės, SKB aplinką.

Pranciškus Jokimaitis – SKB Standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Nuotraukos iš SKB metraščio

Parengė Vytautas Karsokas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE