Laiko dulkes nubraukus…(32) Patentų ir techninės informacijos skyrius

Kapsuko Specialaus konstravimo biuro (SKB) Patentų ir techninės informacijos skyriaus įkūrimas buvo patikėtas Broniui Samuoliui. Nuo 1966 m. skyriui vadovavo Vytautas Rimdeika, o nuo 1972 m. iki 1992 m. skyriaus vedėja teko dirbti man. Skyriaus struktūra nesikeitė visus 30 darbo metų – ją sudarė techninės informacijos tarnyba, patentinio-išradybinio darbo tarnyba, techninės dokumentacijos vertėjai ir dailininkų grupė.

SKB (PAKMA)
SKB (PAKMA) © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Pagrindiniai skyriuje vykdomi darbai buvo techninės informacijos ir patentinės dokumentacijos fondų kaupimas pagal SKB darbų tematiką ir konstruktorių supažindinimas su naujausiais gautais informaciniais dokumentais. Konstruktoriui susidomėjus gauta informacija, pagal jo užklausą tekdavo papildomai suieškoti ir parsiųsdinti atitinkamus pirminius šaltinius iš respublikinių ir sąjunginių informacinių fondų. Skyriaus darbą koordinavo ir metodiškai vadovavo Maskvoje buvęs lengvosios ir maisto pramonės mašinų Centrinis techninės ir ekonominės informacijos mokslinio tyrimo institutas (CNIITEILegpiščemaš), kuris dažnai atsakinėdavo ir į mūsų techninės informacijos užklausas. Institutas pastoviai organizuodavo seminarus, konferencijas techninės informacijos klausimais, netgi ragindavo stoti į šio profilio aspirantūrą.

Patentinio darbo tarnyboje pirmaisiais metais su B. Samuoliu dirbo Vitalijus Kučinskas, Aldona Kučinskienė, tačiau Kučinskai greitai išvyko į Kauną. Po jų patentininke dirbo Danutė Lišauskaitė, nuo 1969 m. šį darbą tęsė Leonarda Vosylienė, o 1978 m. prie darbo prisijungė ir Aldona Motiejūnienė. Sudėtingiausias darbas šioje tarnyboje buvo kiekvieno SKB kuriamo automato patentinio švarumo tikrinimas. Patentinės ekspertizės atlikti tekdavo vykti į Vilniuje buvusį Lietuvos mokslinės techninės informacijos institutą (LIMTI), kuriame 1965 m. buvo įkurtas Respublikinis patentų fondas, arba į Maskvoje esančią Valstybinę patentų techninę biblioteką (VPNTB), kadangi tik čia buvo pilni patentų fondai.

Informacijos tarnyba 1979 m. V. Grinevičienė, L. Sakalauskaitė, O. Šulinskienė. M. Židonienė
Informacijos tarnyba 1979 m. V. Grinevičienė, L. Sakalauskaitė, O. Šulinskienė. M. Židonienė

Nemažą patentinio darbo patirtį buvo sukaupusi L. Vosylienė. Jinai visus savo darbo metus buvo nepakeičiama SKB Išradėjų ir racionalizatorių draugijos sekretorė. Labai sėkmingai baigė 2 metų (1981-1982 m.) Lietuvos visuomeninio patentologijos instituto Kauno filialo Kapsuko konsultacinio punkto kursus, o SKB išradėjas ir racionalizatorius J. Augustaitis gavo šio patentologijos instituto diplomą su pagyrimu. Keldama savo kvalifikaciją L.Vosylienė įstojo į Kijeve veikusius neakivaizdinius užsienio kalbų kursus (1972-1975 m.) ir juos baigė įgydama vokiečių kalbos diplomą, kas buvo labai naudinga darbe.

Labai kruopščiai ir savarankiškai su patentiniais dokumentais 14 metų dirbo ir A. Motiejūnienė. Jos pareigingumas ir sugebėjimas organizuoti darbą neliko nepastebėtas ir po privatizavimo, todėl jai buvo pasiūlyta dirbti toliau. Būtina pažymėti, kad ji yra firminio įmonės vardo sukūrimo konkurso laimėtoja, taigi pavadinimo „PAKMA“ autorė. Tikrai lietuviškai skambantis, specializaciją ir Marijampolę (arba mašinas) apibūdinantis pavadinimas .

Patentotyros darbus dažniausiai vykdydavome kartu su įrenginio kūrėju-konstruktoriumi, iki smulkmenų žinančiu konstrukcijos ypatumus. Retrospektyvioji patentinė paieška apimdavo atitinkamos šalies patento galiojimo laiką, kuris yra skirtingas įvairiose valstybėse priklausomai nuo ten galiojančios juridinės patentinės teisės. Dažniausiai tai būna 30 metų. Atlikus patentinę ekspertizę užpildomas patentinis formuliaras, kuris kaip privalomas dokumentas būdavo perduodamas būsimam gamintojui, taip pat šis dokumentas lydėdavo tarptautinėje parodoje eksponuojamą įrenginį. Patentinio formuliaro išvadoje matosi, ar yra panaudotų kitų šalių dar galiojančių patentų, ar jame yra mūsų konstruktoriaus sukurtų išradimų.

Jeigu konstruojant įrenginį išaiškėdavo, kad surastas naujas techninis sprendimas, tokiu atveju būdavo forminama paraiška galimo išradimo autorinėms teisėms gauti ir siunčiama į Maskvoje buvusį TSRS Valstybinį atradimų ir išradimų reikalų komitetą. Galimas išradimas būdavo patikrinamas Sąjunginiame valstybinės patentų ekspertizės mokslinio tyrimo institute (VNIIGPE). Jeigu ekspertizė patvirtindavo pasaulinį techninio sprendimo naujumą, išradimas būdavo registruojamas, jį sukūręs konstruktorius gaudavo autorinį išradimo liudijimą, o paraiškos padavimo data tapdavo išradimo viešo publikavimo prioritetu. Po šios datos gautas kito autoriaus toks pat techninis sprendimas išradimu jau negalėjo būti pripažįstamas.

1989 m. duomenimis SKB išradėjai gavo 53 autorinius liudijimus. Išradingiausi konstruktoriai buvo Eugenijus Zygmanta ir Jonas Augustaitis.

Kalbantiems, kad SKB tik kopijuodavo vakarietiškus įrenginius, perskaičius šį rašinį ir sužinojus, kaip buvo ruošiama patentiškai švari konstruktorinė dokumentacija, turėtų paaiškėti tiesa.

Kas buvo pirmieji techninės informacijos tarnybos darbuotojai išsiaiškinti nepavyko. O nuo 1965 m. šioje tarnyboje jau dirbo Alesė Balniuvienė, pasižymėjusi greita orientacija bei sumanumu atliekant informatorei priklausančius darbus. 1975 m. jai, kaip gabiai darbuotojai, buvo patikėtos atsakingos normakontrolierės pareigos standartizacijos skyriuje. 1972 m. techninės informacijos tarnyboje įsidarbino Zita Žukauskienė. Pareiginga, darbšti ir labai sąžininga darbuotoja dirbo iki pat SKB privatizavimo. Greta Zitos atskirais laikotarpiais dirbo Onutė Šulinskienė, Marija Židonienė, Lina Bernotienė.Jų darbas buvo apdoroti gaunamą labai didžiulį informacinių leidinių srautą, t. y. atrinkti SKB aktualią informaciją, nukreipti ją konstruktoriams pagal jų pateiktas temines paieškas, komplektuoti techninės informacijos fondą. Tarp kitko, per 30 darbo metų užsakinėjant daugybę informacinių ir patentinių leidinių nė karto nei SKB viršininkas, nei SKB vyr. inžinierius ar vyr. buhalteris nepasakė, kad per plačiai užsimojome, kad tai per brangu. Greičiau buvo atvirkščiai – tik ieškokit, kur tai galima gauti.

Šios tarnybos darbuotojos kiekvienam SKB konstruojamam gaminiui ruošdavo visą eilę privalomųjų dokumentų – tai informacinės kortelės, registracinės kortelės, informaciniai lapeliai, lapeliai-katalogai.

Dalį laiko užimdavo techninių užklausų ruošimas ieškant konstruktoriams reikalingų įvairių komplektuojančių gaminių ir prietaisų gamintojų ar tiekėjų adresų ir pan. Mūsų laiškai ir telefonų skambučiai pasiekdavo Uralą, Kaukazą, Vidurinę Aziją. Tarp kitko, atsakyti į šiuos laiškus tada buvo privaloma… Laiškai paprastai prasidėdavo sakiniu „Putiom techničeskoj pomošči prosim vas…“ (techninės pagalbos suteikimo būdu prašome Jus…).

Skyriaus darbuotojos 1984 m. Sėdi L. Rukštelienė, M. Židonienė, A. Motiejūnienė, L. Vosylienė; Stovi V. Juodišienė, O. Šulinskienė. L. Sakalauskaitė, Z. Žukauskienė, V. Grinevičienė
Skyriaus darbuotojos 1984 m. Sėdi L. Rukštelienė, M. Židonienė, A. Motiejūnienė, L. Vosylienė; Stovi V. Juodišienė, O. Šulinskienė. L. Sakalauskaitė, Z. Žukauskienė, V. Grinevičienė

Su dideliu susidomėjimu kartu su konstruktoriais vykdavome į Maskvoje, Kijeve, Taline , Rygoje, Minske, Vilniuje vykstančias tarptautines fasavimo-pakavimo įrengimų parodas, kuriose dalyvaudavo ne tik tuo laiku buvę socialistinio lagerio, bet ir kapitalistinės šalys, pristatančios dešimtis garsiausių firmų, kuriančių pažangiausią pakavimo techniką. Iš ten parsiveždavome reklaminius įrenginių prospektus, kurie mūsų konstruktoriams buvo būtinai reikalingi pildant automato techninio lygio kortelę ir nurodant tuo metu esantį geriausią tada taip vadinamų „vedančiųjų“ šalių analogą.

1989 m. duomenimis pagal SKB tematiką buvo sukauptas 56 000 egzempliorių fondas, kuriame buvo 33 000 išradimų aprašymų ir 2 000 užsienio firmų prospektų, o 16 000 vnt. normatyvinės-techninės dokumentacijos buvo saugoma standartizacijos skyriuje. Informacinės paieškos aparatą sudarė 13 tam tikros tematikos kartotekų ir 96 000 kortelių. O pradėtas šis darbas plyname lauke 1960 metais…

Techninio pobūdžio darbus, tokius kaip gautos techninės literatūros (knygų) registravimą, išdalinimą konstruktoriams ir susigražinimą, gaunamos periodinės spaudos leidinių tvarkymą nuo pat pradžių kruopščiai, pareigingai vykdė Vida Juodišienė, skirtingu laiku dirbo Dalia Blusiūtė, patentino darbo tarnyboje – Vitalija Grinevičienė.

Dalis informacinio fondo buvo vokiečių, anglų, prancūzų, italų ir kitomis kalbomis, todėl nuolatiniam darbui reikėjo vertėjų. Ilgamečiai vertėjai buvo Laimutė Rukštelienė, vertusi iš vokiečių ir esant reikalui iš prancūzų kalbų, ir Jeronimas Šalčiūnas – anglų kalbos vertėjas. Tam tikrais laikotarpiais yra dirbę Sigita Petrauskienė (vok. k.), Remigijus Kartanas (vok. k.), Vida Vilkienė (anglų k.). Apie vertėjus ir jų darbą yra rašyta šio rašinių ciklo 7 ir 8 dalyse).

Patentų ir techninės informacijos skyrius 1979 m. Sėdi Z. Žukauskienė, skyriaus vedėja L. Sakalauskaitė, V. Juodišienė; Stovi J. Šalčiūnas, nežin. dailinink., L. Rukštelienė, nežin. dailininkė, Marija Židonienė, A. Bernotas
Patentų ir techninės informacijos skyrius 1979 m. Sėdi Z. Žukauskienė, skyriaus vedėja L. Sakalauskaitė, V. Juodišienė; Stovi J. Šalčiūnas, nežin. dailinink., L. Rukštelienė, nežin. dailininkė, Marija Židonienė, A. Bernotas

Atėjusi dirbti į šį skyrių, radau čia susiklosčiusią nepaprastai draugišką tarpusavio bendravimo atmosferą. Mane daug kas stebino, netgi ta lyg ir juokinga detalė, kad kažkam sugrįžus iš komandiruotės ir parvežus lauktuvių, nesančiam tą dieną darbe būdavo paliekama atitinkamai net ir menka dalelė. Stebino ir nuoširdumas bei geri patarimai, kurio sulaukdavo kiekvienas, kurį ištikdavo kažkoks nemalonumas, sveikatos sutrikimas ar nelaimė šeimoje. Labai nejuntamai, nedemonstruojant bet natūraliai būdavo pasiūloma pagalba. Neturėjau jokios patirties vadovauti kad ir nedideliam kolektyvui, nes tik prieš porą metų dar sėdėjau KPI auditorijos suole. Greitai supratau, kad turiu mokytis tokio gražaus bendravimo ir pati stengtis jį palaikyti. Turėjau mokytis dirbti šį, tokį specifinį informacinį ir patentinį, darbą, kuriam aukštosios mokyklos suole tebuvo skirtos gal 2 ar 4 valandos. Taigi mokiausi visą savo darbo laiką, ir dabar dar už daug ką esu savo bendradarbėms dėkinga.

Paskutinė skyriaus nuotrauka 1989 m. Sėdi L. Bernotienė, L. Sakalauskaitė, L. Rukštelienė; Stovi Z. Žukauskienė, A. Motiejūnienė, L. Vosylienė, V. Juodišienė
Paskutinė skyriaus nuotrauka 1989 m. Sėdi L. Bernotienė, L. Sakalauskaitė, L. Rukštelienė; Stovi Z. Žukauskienė, A. Motiejūnienė, L. Vosylienė, V. Juodišienė

Noriu papasakoti apie vieną linksmą ir, sakyčiau, naudingą mūsų skyriuje vykdytą „akciją“ – gerbkime savo kalbą. Gal 1978 m., tikriausiai filologui Jeronimui Šalčiūnui, neapsikentus tuo laiku itin lietuvių kasdieninėje kalboje įsigalėjusių svetimžodžių tašė, basanoškės, bonka, sloikas, maikė, kurtkė, viedras, bliuskė ir t. t., sutarėme tik ištarus tokį žodį į taupyklę įmesti simboliškai 10 kapeikų. Ir ką jūs galvojat? Gal po pusmečio, vos ištarus tokį žodį, jau automatiškai prikąsdavai liežuvį, o po kurio laiko jau ir ištarti jo negalėjai. Buvo labai smagu, kai per radijo „Kalba Vilnius“ kažkurią laidą apie šią iniciatyvą labai teigiamai papasakojo tada ten dirbęs Audrius Giržadas, kuriam žinutę apie tai pasiuntė mūsų darbuotoja L. Bernotienė.

Dailininkai ir Adolfas Bernotas

Šiame skyriuje buvo įkurdinta ir dailininkų grupė, kurioje dirbdavo 2- 4 žmonės. Pagrindinis jų darbas buvo kuriamo automato meninis projektas, kurio atlikimas buvo derinamas su projekto vyr. konstruktoriumi. Šis projektas būdavo neatskiriama dalis konstruktoriui viešai ginant pabaigtą darbo projektą ir ruošiant įrenginį demonstruoti parodoje. Jei tik būdavo galimybė, dailininkai gamindavo jo maketą.

Dailininko Adolfo Bernoto tapybos darbų paroda 1984 m. SKB patalpose
Dailininko Adolfo Bernoto tapybos darbų paroda 1984 m. SKB patalpose

Du kartus metuose dailininkai apipavidalindavo gegužės ir lapkričio mėnesiais vykstančias privalomas demonstracijas – paruošdavo šūkius, įstaigos emblemą bei kitus atributus.

Esant reikalui dailininkai menišku šriftu užrašydavo skelbimus, proginius sveikinimus, taip pat ir SKB tradicija tapusius darbuotojų jubiliejinius ir sukaktuvinius sveikinimus, apipavidalindavo sienlaikraštį, garbės lentą bei kitas interjero detales. Saugau išlikusį Sąjūdžio laikų kreipimąsi dėl aukų rinkimo Jono Jablonskio paminklo statybai – labai subtilus darbelis, o ir kreipimosi rezultatai buvo gana solidūs.

Iš šioje tarnyboje dirbusių dalininkų atmintyje likę iš Kijevo dailės technikumo atvykę jauni specialistai A. Mikolaičiuk, Vladimir Boiko, 1980-1981m. dirbęs V. Jakučionis, 1981-1991dirbęs labai gabus Mikola Baran (beje neturėjęs dešinės rankos), rami, darbšti mergaitė Liuba iš Moldavijos.

Dailininkų tarpe išsiskyrė vyresniojo dailininko pareigose dirbęs Adolfas Bernotas. Amžiumi vyresnis už daugumą bendradarbių jis buvo labai įdomus ir originalus žmogus.

Dailininkai savo studijoje 1984 m. Kairėje sėdi sektoriaus vadovas A. Bernotas, greta – M. Baran, dailininkių pavardžių nežinome.
Dailininkai savo studijoje 1984 m. Kairėje sėdi sektoriaus vadovas A. Bernotas, greta – M. Baran, dailininkių pavardžių nežinome.

Paauglystėje, 1941-1943 metais jis mokėsi Vilkaviškio metalo apdirbimo amatų mokykloje (Handwerkschule of metallen), kurioje teorija kasdien buvo jungiama su praktika. „Ta mokykla mums davė labai daug žinių ir gerų darbo įgūdžių. Vėliau girdėdamas daug aukštųjų mokyklų dėstytojų paskaitų, ne visada rasdavau tokios aukštos kvalifikacijos ir žinojimo, kaip tų buvusių „šūlės“ dėstytojų paskaitose. Jie – tai 1940 m. pasitraukę iš aukštųjų Lietuvos mokyklų dėstytojai ir karinių-inžinierinių tarnybų specialistai, išsislapstę po Lietuvą dėl tuomet grėsusios tremties Sibiran ir sumaišties Lietuvoje. Šita mokykla buvo organizuota vokiškos mokymo sistemos ir tvarkos pagrindu“, – tai jo paties užrašyti prisiminimai. Būdamas iš prigimties smalsus, nuo vaikystės perpratęs supančioje aplinkoje pasitaikiusius paprasčiausius mechanizmus, šioje mokykloje jis gerte gėrė kiekvieną profesionalių dėstytojų žodį, sukaupdamas neįkainojamas žinias apie metalo apdirbimo subtilybes. Gabiausieji pabaigę mokslą gavo pameistrio diplomą, o mokymo programa prilyginta 4 gimnazijos klasėms. Įgytosios žinios prilygo, o kai kur ir pranoko tarybinių metų inžinieriaus-mechaniko žinias.

Kadangi nuo vaikystės jam patiko ir sekėsi piešti, 1948 m. įstojo į Kauno politechnikumo architektūros specialybės antrąjį kursą, o 1951 m. baigęs gavo paskyrimą į Kybartų raj. Vykdomojo komiteto statybos skyriaus vedėjo pareigas.

Meniškos prigimties žmogui, žinančiam dar ir „kieto“ metalo, medžio bei kitų medžiagų apdirbimo paslaptis, iš tėvo paveldėjusiam daugybę gyvenimiškos patirties praktinių dalykų, pradedant radiotechnikos ir elektrotechnikos žiniomis bei užbaigiant statybomis ir kitais ūkiškais darbais – jam viskas buvo įdomu iš esmės, kiekvieną darbą norėjo padaryti išbaigtai, nes puikiai žinojo, kaip tai atlikti. Pokario aplinkybės tam buvo nepalankios. Užimamos pareigos, turimos žinios ir apribotos galimybės pasiekti trokštamą darbo rezultatą nesiderino tarpusavyje. Planinėje sistemoje negalėjai darbą pabaigti taip, kaip norėtum – reikėjo skubėti, tam aukojant kokybę. Adolfui tai buvo nepriimtina. Gyvenimas ir šeima taip pat reikalavo dėmesio. Nors galėjo dirbti ir atsakingose pareigose, jis keičia darbo pobūdį ir įsidarbina SKB vyresniuoju dailininku.

Demonstracijai dailininkų paruošta SKB emblema prie automatų gamyklos fasado 1981 m. lapkričio 7 d.
Demonstracijai dailininkų paruošta SKB emblema prie automatų gamyklos fasado 1981 m. lapkričio 7 d.

Jam dirbant šiose pareigose labai pasikeičia dailininkų atliekamų darbų kokybė, daug darbo paslapčių sužino su juo dirbantys jauni žmonės.

Jam neduoda ramybės dailės paslaptys, todėl jis, nekreipdamas dėmesio į savo amžių, be jokių problemų įstoja į Kapsuko Dailės mokyklą ir ją baigia kaip vienas iš geriausių mokinių. Tada pradeda tapyti, atsiduodamas jaunystės svajonei. Negana to, kaip mėgėjas jis puikiai groja akordeonu, lūpine armonikėle, fleita.

Statant naująjį SKB pastatą, jis suprojektavo vestibiulio interjerą ir savo rankomis pagamino jo detales. Įsiminė jo sukurtos kai kurių durų stambios rankenos, panaudojant medžio pagrindą su ant jo pritvirtintais iš bronzos atlietais firminiais SKB ženklais. Bronzos liejinius jis pats išbaiginėjo šlifuodamas rankomis, kurių odą po to reikėjo ilgai ir sunkiai gydyti.

Persikėlus į naująsias erdvias patalpas dailininkai 1984 m. gauna patalpas savo studijai, tampa savarankišku sektoriumi, kuriam jau tiesiogiai vadovauja A. Bernotas

2006 m., būdamas pensijoje, jau sulaukęs 80 metų, jis įsigyja kompiuterį ir per neįtikėtinai trumpą laiką įsisavina jo valdymą ir per metus parašo nepaprastai įdomią autobiografinę, turinčią ir kraštotyrinę vertę, knygą „Tėviškės beržai“, tuo dar kartą, šįsyk paskutinį, nustebindamas jį pažinojusius, nes 2008 m. Adolfo Bernoto jau nebebuvo.

Prie automato M6-ARZ maketo 1984 m. Konstravimo skyriaus vedėjas A. Adomavičius, dailininkas A. Bernotas ir vyr. projekto konstr. E. Zygmanta
Prie automato M6-ARZ maketo 1984 m. Konstravimo skyriaus vedėjas A. Adomavičius, dailininkas A. Bernotas ir vyr. projekto konstr. E. Zygmanta

Liusė Sakalauskaitė, SKB patentų ir techninės  informacijos skyriaus vedėja.

 

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio

Parengė Ugnė Stanaitė

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE