Marijampolės specialaus konstravimo biuro (SKB) kuriami automatai ir kiti įrengimai, skirti fasuoti ar apdirbti maisto produktus, buvo užsakomi Tarybų Sąjungos maisto produktų perdirbimo pramonės organizacijų. Tuo būdu jos mokėjo ir už minėtų įrenginių konstravimo darbus ir jų pagaminimą.
Žlugus Tarybų Sąjungai neliko ir užsakovų minėtai produkcijai. Sustojo konstravimo darbai, sustojo ir mūsų sukurtų įrenginių gamyba. Didžioji dauguma SKB sukurtų aparatų techninės dokumentacijos, net nederinant su SKB, buvo perduota toms Tarybų Sąjungos organizacijoms, kurios, matomai, buvo įpareigotos šiuos įrenginius toliau gaminti, nes ta produkcija buvo būtina Tarybų Sąjungos maisto produktų perdirbimo pramonės įmonėms.
Po šitokių didžiulių permainų daug mūsų specialistų, nors turinčių didelę patirtį šioje srityje, pasijuto nereikalingi, tapo bedarbiais. Darbingus žmones apėmė neviltis… Daug kam tebuvo likę metai kiti iki išėjimo į pensiją. Kai kurie konstruktoriai įsidarbino „Algos“ koncerne ir tebedirbančioje maisto pramonės automatų gamykloje, aktyvesnieji bandė kurti kooperatyvus kažkokiai produkcijai gaminti, kai kurios moterys tapo siuvėjomis, mezgėjomis, pardavėjomis. Kai kurie savo sodų sklypeliuose pradėjo auginti daržoves ir jas pardavinėti turguje.
1992 m. pavasarį, pakviesti buvusios SKB personalo tarnybos darbuotojos V. Knyzaitės, apie 10 mūsų, buvusių SKB darbuotojų, susirinkome jos bute pasimatyti ir pakalbėti apie gyvenimo situacijas po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, kaip jaučiamės kuriantis rinkos ekonomikai, kur kuris įsitaisė darbuotis.
Daug buvo kalbama apie mūsų mylimą darbovietę SKB, kalbėjome apie darbą joje. Pokalbiu ir bendravimu likome patenkinti. Nutarėme, kad kitą SKB darbuotojų sueigą kviesime į mano sodo namą tų pačių metų rugsėjo 21 d. ir kviesime daugiau dalyvių. Susirinkę numatytą dieną nutarėme, kad tokias sueigas rengsime du kartus per metus, nes bendravimas, pasimatymas šiose sueigose visiems labai patiko.
Nutarėme, kad gegužės mėnesio antrąjį šeštadienį rinksimės mano sodo name, o lapkričio mėnesio antrąjį šeštadienį, pas Liną ir Romą Bernotus. Tą dieną patvirtinome ir taip vadinamus „Įstatus“, pakrikštijome šią sueigą, pavadindami ją „SKB – SENŲ KOLEGŲ BENDRIJA“ (pirmosios raidės) ir sukūrėme jos devizą – „Susitikime, kol dar galime susitikti“.
Priežasties, kodėl mes renkamės ir žadame toliau rinktis, reikia ieškoti kolektyve, kuriame dirbome daug metų. Ir jei taip galima pasakyti, čia subrendome, įgijome bendradarbiavimo kultūros, išmokome gerbti kitų nuomonę. Čia visuomet jautėsi kūrybingumo dvasia, draugiškumas. Vadovai buvo jautrūs darbuotojų poreikiams, patys dalyvaudavo įvairiuose kolektyvo renginiuose. Darbuotojai buvo išsilavinę,
bendraujantys. Žinoma, tarp darbuotojų kildavo ir darbinių ginčų. Skelbimų lentoje pasitaikydavo ir pareikštų papeikimų. Baramieji suprato, kad to nusipelnė, ir pykčių nebuvo. Kolektyvas gerbė vadovus, juos suprato, jais pasitikėjo, žinojo jų atsakomybę dėl planų vykdymo. Manau, kad paminėtos aplinkybės ir telkė kolektyvą darbams, nuoširdžiam bendradarbiavimui, jį cementavo. Vienu žodžiu, žmonės buvo nuoširdūs, mylėjo darbą, mylėjo savo darbovietę. Todėl ir praėjus keliems dešimtmečiams senų kolegų bendrijos nariai ir toliau nuoširdžiai bendrauja savo sueigose.
Tačiau prieš toliau rašant apie senų kolegų susitikimus, norėčiau prisiminti SKB 35-mečio paminėjimą, kuris įvyko 1994-10-29 Putlių verpalų salėje, kur tuomet buvo miesto kultūros namai. Susirinko virš 50-ties darbuotojų, dalyvavo ir buvęs mūsų SKB viršininkas V. Mickevičius. Tai buvo pirmosios SKB sukaktuvės po mūsų išsiskirstymo, kurios iki tol vykdavo darbovietėje. Buvo labai ypatinga atmosfera, nes mes jau nebuvome SKB darbuotojai ir pirmą kartą dalijomės įspūdžiais iš kitokios savo aplinkos, bet daugiausia prisimindami mūsų buvusią darbovietę ir bendradarbius. Daugiau tokių oficialių sukaktuvių, švenčiamų kas penkeri metai, jau nebebuvo, išskyrus 2009-tuosius metus, kai buvome „PAKMOS“ vadovybės pakviesti paminėti SKB 50-metį. Ceremonija vyko tuomet gyvavusiame Dramos teatre, o po jos bendravimas buvo pratęstas „Midaus rage“.
Dabar grįžkime prie mūsų toliau kiekvienais metais 2 kartus vykstančių susitikimų.
Nuo 1992 metų, nuo „Senų kolegų bendrijos“ įkūrimo nebuvo atvejo, kad suėjimas numatytu laiku neįvyktų (išskyrus dabartinį, COVID-19, pandeminį laikotarpį). Tai rodo, kokia svarbi mums yra ši senų kolegų bendrija. Joje dalyvauti mes kviečiame ne tik buvusius specialaus konstravimo biuro darbuotojus, bet ir jų šeimos narius, buvusius maisto pramonės automatų gamyklos darbuotojus, ir tuos, kurie mus pažįsta ir norėtų ateiti. Tokių sueigų jau buvo 56-ios.
Pokalbių tematika čia neribojama, todėl visi jaučiasi laisvai, dalijasi savo įspūdžiais ar tai iš buvusių, ar dabartinių darboviečių, ar apie patirtus įspūdžius kelionėse, komandiruotėse, kas nutiko šeimoje, apie anūkų sėkmes ir bėdas. Nuotaika visuomet pakili, girdime šmaikščių anekdotų ir kitokių pasakojimų. Moterys turi galimybę pakalbėti apie atsineštų patiekalų receptūrą, jų gamybos technologiją. Po mūsų sueigų dažnai dar ilgai jaučiame juoko supurtytas kai kurias mūsų kūno vietas.
Sunkiausias susirinkimo darbotvarkės momentas – tai atsistojimas tylos minutei. O tai daryti nuo mūsų „Senų kolegų bendrijos“ įsikūrimo pradžios teko jau daug kartų. Jau seniai negirdime Albino Dudonio balso. Besilankydamas beveik visose sueigose jis visuomet skaitydavo savo sukurtas arba kitų poetų eiles, jo paties verstas iš kitų kalbų, kai nerasdavo jų lietuviško vertimo.
Mus paliko aktyvus mūsų sueigų dalyvis, nusipelnęs išradėjas, puikus inžinierius-konstruktorius Jonas Augustaitis, kuris ypatingai daug mums skaitydavo savo eilėraščių ir prozos kūrinėlių. Savo kūrybą jis yra sudėjęs į penketą knygelių „Nekasdieniniai nutikimai“. Bendraminčiams savo knygeles dalindavo, kiek suprantu, veltui, nes mano norui sumokėti už knygelę jis pasipriešindavo.
Prieš metus netekome ir Eugenijaus Zygmantos, kurio nepaprastai įdomių istorinių, tuo pačiu ir filosofinių pasamprotavimų klausydavomės labai susidomėję.
Jei mūsų sueigoje dalyvauja buvęs SKB energetikas Algis Bira, tada sueigos metu kyla lubos nuo dainų. Algis turi gražų ir stiprų balsą, o mes jam pritariame savo nors ir nelabai gražiais balsais, bet vis tiek dainos skamba.
Susitikimų laikas pralėkdavo žaibiškai greitai, o skirstantis atsisveikinant paaiškėdavo, kiek daug dar šiandien nespėta pasakyti, todėl ir vėl reikės susitikti…
Gamta žmones sukūrė nevienišam gyvenimui, žmogaus prigimtis – gyventi bendruomenėje. Jei žmonės daug metų dirba kartu darniame kolektyve, visi siekia to paties tikslo, jie tampa bendraminčiais, dvasiškai suartėjusiais. Remdamasis šia mintimi galiu ir paaiškinti, kodėl daug metų dirbę kartu vieni kitiems nenusibodome. Nors jau praėjo daug metų, kai nedirbame SKB, kaip sakoma, sulaukėme brandaus amžiaus, užauginome anūkus ir proanūkius, užmiršti šios puikios darbovietės negalime. Mes, dirbę joje, norime ir toliau bendrauti, matytis, sužinoti daugiau apie vienas kitą. Artimai pažįstamų žmonių bendravimas, ypač senjorams, atneša daug džiaugsmo, geros nuotaikos ir sveikatos.
Ši susikūrusi „Senų kolegų bendrija“ turėtų nors truputį kada nors kažkam priminti, kad Marijampolėje tokiu vardu buvo vadinamas Specialus konstravimo biuras (SKB), kuriame dirbo aukšto intelekto žmonės, kurie vieninteliai ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Tarybų Sąjungoje kūrė sudėtingus įrenginius maisto pramonei, tuo garsindami ir savo miestą.
Šie mūsų susitikimai daugelį stebina, kad praėjus šitiek metų, mes, buvę bendradarbiai, vis dar susitikinėjame. Mes šių susitikimų datos visuomet laukiame, nes tai atsipalaidavimo, malonaus bendravimo ir įdomių įspūdžių momentai.
Kiekvieną kartą susitikę sueigoje arba sulaukę naujo nario, mes visi kartu sušunkame bendrijos devizą: „SUSITIKIME, KOL DAR GALIME SUSITIKTI“.
Pranciškus Jokimaitis
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
