Liubavas, Akmenynai ir partizaniškas Juodelių kaimas
Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje Kalvarijos miesto vardas buvo minimas gana dažnai. Tiesa prie pavadinimo buvo pridedamas žodelis „Suvalkų Kalvarija“. Kitaip tūlas skaitytojas galėjo nesunkiai sumaišyti Sūduvos miestą su kitu miesteliu – Žemaičių Kalvarija. Kapsų žemes priskirti Žemaitijai buvo nedovanotina klaida.
„Suvalkų Kalvarija ir apylinkės“ – tokiu pavadinimu prieš devyniasdešimt metų parašytą straipsnį užtikau viename Lietuvos dienraštyje. Pateikiu žurnalisto tyrinėjusio Sūduvos regioną, mintis:
„Pažymėtina dar, kad Liubave yra prūdas, o tą prūdą apaugusiose nendrėse yra maža bakūžėlė. Čia gyvena motina su dukra, duktė su dukterimis ir anūkė su mergaite. Savų vyrų šioje trobelėje nėra, jų pareigas atlieka garniai. Mat jie užuodę „malonų“ varomos degtinės kvapą parlekia, kad ir viduryje žiemos, apdovanoti namiškius dovanomis. Tokių trobelių Liubave atsiranda vis daugiau. Bet mes apie tai nekalbėsime, nes reikšmingiau apie tai kalba Apygardos teismas.
Apskritai Liubavas, tai mūsų pirmųjų šaulių su lenkų teroristais kovų vieta. Viduryje miestelio stovi gražus iš natūralios formos akmenų statytas Nepriklausomybės paminklas. Nauja bažnyčia. Tačiau jos statymo istorija pilna nepasisekimų. Kai tik buvo sustatyti bažnyčios namo griaučiai, kilo audra ir viską sugriovė. Statybą teko pradėti iš naujo.
Pernai Liubave iškilo trijų komplektų pradžios mokyklos rūmai. Čia daug gyvena žmonių, kurie savo atsiminimuose gali papasakoti gyviausius pirmųjų ir vėlesniųjų kovų už laisvę vaizdus.
Prie pat Liubavo yra dažnai ekskursantų lankoma vieta – Kačergų kalnai. Tai aukštos kalvos. Iš jų toli toli į pietus matyti gražioji Suvalkija, pasipuošusi miškais ir piliakalniais, bet pavergta (turima omenyje Suvalkų kraštą dabartinėje Lenkijoje, autor. pastab.). Čia pat pakalnėje nedrąsiai žvelgia į šiaurę lenkų sargybinis. Kiek toliau baltuoja baltas namelis – lenkų kardonas.
Iš Kalvarijos tiesiai į vakarus eina pirmos rūšies vieškelis į Vištytį. Nukeliavus maždaug septynis kilometrus šiuo keliu, verta stabtelti vieno kalnelio viršūnėje ir atsigręžti atgal. Prieš akis teks pamatyti reto gražumo vaizdą. Kalvos čia apaugę pušaitėmis, berželiais. Tarpais banguoja javų laukai, žaliuoja pievos. O tarp jų septyni ežerai. Tai tikrai brangus vaizdas keliautojo akiai, o galbūt ir dailininko teptukui.
Kiek toliau nuo čia, Akmenynų kaime, yra reto didumo akmuo, manoma, Suvalkijos Puntukas. Akmuo mažai kam žinomas, bet savo didumu tikrai yra ne daug mažesnis už Anykščių Puntuką. Įdomu ir tai, kad šį Puntuką dažnai trenkia perkūnas. Todėl Akmenynų kaimo akmuo yra suskilęs dideliais plyšiais.
Nuo Kalvarijos vakarų kryptimi, prie vieškelio einančio į Vilkaviškį, Devoniškių kaime yra kryžius. Kryžius labai puošniai padarytas, yra gana originalios išvaizdos. Stovi didelių ir labai senų medžių sode, nuošaliai nuo ūkininkų sodybų. Medžių sodas aptvertas gražia tvora. Prie kryžiaus yra nuolat tekantis šaltinis. Ši vieta, – tai Suvalkijos lurdas.
Kryžiaus šaltinio vanduo tikima turintis stebuklingą galią. Užtat luoši, akli ir kitokie ligoniai šaltinio vandenį geria, juo prausiasi, kad pasveiktų. Ypač šio kryžiaus šaltinio vanduo turįs galios Sekminių šventės metu. Užtat kasmet per Sekmines į čia suplaukia minios žmonių, kartais iš labai tolimų Suvalkijos vietų, pasimelsti ir šaltinio vandens atsigerti, – pasakojimą baigia prieškario reporteris.
Nusikelkime į vėlesnį, krauju ir žmonių ašaromis aplaistytą pokario Juodelių kaimo gyvenimą.
Už septynių kilometrų nuo Kalvarijos, kairiajame Šešupės krante įsikūręs Juodelių kraštas. Istorikų žinomas jau nuo 1774 metų.
Kaimas apdovanotas gausybe ežerų ir ežerėlių. Vienas už kitą gražesni Juodelio, Prūdelio, Sarkelio, ir Rudaukos vandens telkinių vardai. O kur dar straipsnio autoriaus vaikystėje prabėgęs laikas tyrinėjant Grandų botaniniame draustinyje vinguriavusius kelelius. Ar maudynės tame pačiame draustinyje esančiame Šešupės krioklyje. Čia prieš penkiolika metų buvo žnypliuotų vėžių karalystė – gaudydavom juos rankomis. Močiutės sodyboje virdavom puode.
Grįžtant į praeitį Lietuvos partizanai Juodeliuose 1946 m. sunaikino tris komunistų stribus. 1949 m. spalio 13 dieną kaime rusai ir lietuvių stribai aptiko partizanų stovyklą. Susišaudyme žuvo miško brolis Sergijus Ūkelis – Simukas, o Antanas Sliaužys – Dagilėlis buvo suimtas gyvas.
Roko Sinkevičiaus straipsnyje „Kai Juodelių kaimas buvo vadinamas partizanišku“ aptikau įdomių detalių apie Juodelių kaimo senuosius gyventojus, kurie stipriai rėmė miško brolių judėjimą. Pasak autoriaus kaimas buvo labai patogi vieta slėptis partizanams. O vietiniai išdavikai bijodavo į kaimą ir koją įkelti. Juodelių gyventojas Juozas Minevičius kartą rėžė saugumo agentei: „Kaip gi tu nebijai ateiti į mūsų partizanišką kaimą?“
R. Sinkevičius teigia, kad „Saugumo užverbuoti informatoriai, kaip partizanų talkininkus ir jų šeimų globėjus skųsdavo Juodelių gyventojus Žukauską, Kazlauską, Valenčius, brolius Juozą ir Antaną Minevičius, Juozą ir Vitą Rožaičius.“
Juodelių kaime iki šiol gyvena Minevičių ir Kazlauskų šeimos. Kaime pastatytas žuvusiems miško broliams atminti paminklas.
Sinkevičius teigia, kad „Daug nuo stribų teroro (Juodeliuose) kentėjo paprasti žmonės. Kaimo gale, prie Šešupės, gyveno Račylų šeima. Taip pat padėdavusi partizanams persikelti per upę. Albina-Račylaitė Bobinienė atsimena, kad jų šeima gyveno sunkiai, vertėsi iš bitininkystės ir žūklės. Anksti mirė Albinos tėvas. Buvo suimta ir išvežta su partizanu Jonu Geležiumi draugavusi sesuo Genovaitė, o šeima liko auginti jų mažametis sūnelis. Negana to atėję stribai sudegino menką Račylų ūkelis: gyvenamąją trobelę, tvartą ir šalinaitę. Sakė, kai pakursim tai išeis visa banditų gvardija. Bet niekas neišėjo.“
Juodeliai – Kalvarijos krašto kaimas, kurio DNR išlikusi patriotizmo genetika. Bebaimiai kaimo gyventojai pokaryje nedvejojo globodami ir maitindami miško brolius. Daugelis iš jų vėliau dėl to skaudžiai nukentėjo: prarado turtą, artimuosius ar gyvybę. Tačiau istorijos puslapiuose jų pavardės ateities kartoms išliks kaip drąsos ir pasiaukojimo sinonimai.
Tomas Sušinskas
