Liubavas iki 1918 metų

 

Liubavas – kaimas Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Išlikę kai kurie senovės reliktai byloja, kad žmonės čia gyvenę iš senų laikų. Po jotvingių išnaikinimo teritorija liko tuščia, bet vėl pradėta apgyvendinti Sūduvos kolonizacijos laikais. Įspūdingiausias tų laikų liudininkas – Žaliosios piliakalnis (dar vadinamas ir Prancūzkalniu)  – jokių radinių archeologams „neatidavė“. Netoli ir Santakos piliakalnis. Liubavo pavadinimas galėjo kilti nuo prūsiško žodžio „liubas“ (dar šliūbas), reiškiančio „vedybas‘, „meilę“.

Nėra tikslių žinių, kada Liubavas įkurtas. Vilniaus sinodo 1717 m. parapijų sąrašuose Liubavo vardo dar nėra. Manoma, kad Liubavas atsirado apie 1734 m. ir priklausė Merkinės seniūnijos Kadariškių apskričiai. 1744 m. jam suteikta savaitinio turgaus ir keturių prekymečių privilegija. 1765 metų LDK iždo surašymo duomenimis, 54 kaimo žydai gyveno keturiuose namuose. 1791 m. karalius Stanislovas Augustas III suteikė Liubavui miesto teises ir herbą. Jame pavaizduoti du klūpantys angelai, rankose laikantys Trempinių Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Įdomu, kad dabar nemažas Liubavo bažnytkaimis turi tik kaimo statusą.

1797 m. Liubave buvo 84 gyvenamieji namai ir 425 gyventojai. XIX a., pirmosios rusų okupacijos metais, rusai vietovę buvo pavadinę Pasad vardu, bet lietuviai juo nevadino.

Mokykla Liubave įkurta XVIII a. Joje 1781 m. mokėsi 5 miestelėnų, 1784 m. 9 valstiečių vaikai. Po 1863 m. sukilimo ji buvo surusinta. Prieš I pasaulinį karą visame Liubavo valsčiuje buvo dvi mokyklos. Liubavo mokykloje dirbo matematikas ir vadovėlių autorius Kazys Klimavičius.

Pirmoji bažnyčia (gal koplyčia) galėjo būti pastatyta apie 1720-1740 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose Liubavas minimas 1744 m. Vyžainių parapijos filija, kuriai priklausė 11 kaimų bei dvarų. Parapijos bažnyčios teisės šventyklai buvo suteiktos 1770 m. 1776 m. karalius Stanislovas Augustas Liubavo parapijai užrašė 15 valakų žemės, tačiau Prūsijos valdžia ją nusavino. Iki 1887 m. prie garsaus Švč. Mergelės Marijos paveikslo, buvusio dešinėje koplyčioje, kabojo medinis ramstis, bylojęs apie raišojo žmogaus stebuklingą išgijimą. Pirmojo pasaulinio karo metu Liubavo bažnyčia sudegė. Ant kalnelio teliko tik bažnyčios perimetrą žyminti pamatų linija, laiptai.

Dabartinė bažnyčia buvo pastatyta prie mūrinės kapinių koplyčios. Pastarosios statybos tiksli data nėra žinoma, bet pamatų akmenų rišimo būdas yra būdingas XVII amžiaus pabaigai, kuomet kapinių koplyčią fundavo Punsko girininkas ir seniūnas Andrius Kazimieras Kiršenšteinas – Krišpinas ir jo žmona Rachelė Bžostovska. Šios koplyčios kriptoje iki Pirmojo pasaulinio karo buvo laidojami aplinkinių dvarų (Pagraužių, Trempinių, Makauskų) savininkai. Tik klebonui, poetui, švietėjui Jonui Narkevičiui, mirusiam 1922 metais, buvo padaryta išimtis – atgulė amžino poilsio šioje neaukštoje (apie 120 cm) kriptoje. Prieš kelerius metus remontavo bažnyčią; tuomet šiek tiek darbininkai sutvarkė palaikų saugojimo vietą. Tai vienas didesnių Sūduvos krašto nekropolių, esančių kriptoje po kapinių koplyčia. Bažnyčios šventoriuje palaidoti dar du dvarininkai: Makauskų – Stanislovas Skotnickis, ir Trempinių – Mečislovas Aufšleka

1850 m. rusų valdžia Liubavui atėmė miesto teises. 1867-1914 m. Liubavas buvo Kalvarijos apskrities valsčius. 1877 m. miestelyje buvo 64 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 529 vyrai ir 537 moterys. Vadinasi, iš viso būta 1066 žmonių. Tai pats didžiausias gyventojų skaičius senaisiais miestelio laikais. 1897 m. Liubave teliko 946 gyventojai.

Spaudos draudimo laikais, apie 1875 m. vikaras Urbonavičius parapijoje suorganizavo ir finansavo knygų gabenimą ir platinimą. Veikė knygnešys Mikas Vasiliauskas, lietuviškas knygas ir laikraščius platinęs apie 40 metų ir per visą spaudos draudimo laikotarpį išplatinęs knygų už 35 000 caro laikų rublių. Po spaudos atgavimo kunigas Antanas Grybinas įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių ir knygynėlį. Veikė Blaivybės draugijos skyrius, buvo rengiami bitininkystės kursai visai Lietuvai. Kunigas A. Grybinas, išvykdamas į Kretingos pranciškonų vienuolyną, liubaviškiams pasakė: „Aš visada vienoj rankoj laikysiu kryžių, kitoje – korį“.

1914 metų pradžioje miestelyje veikė valsčiaus savivaldybė, paštas, degtinės monopolio parduotuvė, kelios kitokios krautuvės, 4 alinės. Pirmojo pasaulinio karo metais sudegė pusė valsčiaus sodybų. Iš tų laikų liko Pašešupyje 400 kapų. Supleškėjo senoji bažnyčia. „Žiburio“ draugijos knygynas iš karo „nurengto“ pastato perkeltas į šiek tiek geresnės būklės špitolę. Įdomu, kad kurį laiką špitolėje vyko pamaldos, veikė knygynėlis ir net kažkas panašaus į vienos dienos ligoninę. Vokiečiai iš Vištyčio į Liubavo apylinkes nutiesė siaurąjį geležinkelį ir juo išvežė į Vokietiją daug gėrybių. Vėliau lietuviai šį geležinkelį išardė.

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukose:

  1. Liubavo Švč. Trejybės bažnyčia.
  2. Ant kalnelio išlikę buvusios Liubavo bažnyčios pamatų likučiai, laiptai.

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas