Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Būtent šią dieną galutinai likviduotas Vilniaus žydų getas. Ir nors ši tragiška diena dažnai siejama su tuo, retas marijampolietis susimąsto, jog žydai Marijampolėje taip pat kažkada buvo neatsiejama Sūduvos sostinės bendruomenės dalis.
Marijampolės žydų bendruomenės istorija savo ištakomis glaudžiai siejasi su pačio miesto įkūrimo istorija. Marijampolė, kuri iš pradžių buvo vadinta Starapole, miesteliu tapo apie 1750 m., kai Prienų seniūno žmonos grafienės Pranciškos Ščiukaitės-Butlerienės kvietimu į besikuriantį Starapolės miestelį atvyko pirmasis vienuolis marijonas čekas Adalbertas Vaitiekus Strachas.
Prie vienuolyno besikuriantis miestelis įgavo Marijampolės vardą. Kartu su gyvenvietės augimu į miestelį atsikraustė ir pirmieji žydai. Įdomu tai, jog iki 1782 m. žydų tautybės asmenys galėjo gyventi tik dešiniajame Jevonio upės krante. Vienuolių marijonų žemėse žydai kurtis negalėjo.
Manoma, kad žydai Marijampolėje apsigyveno atvykę iš Kalvarijos, kuri tuo metu jau turėjo žydų kahalą ir ten veikė keletas sinagogų. Į Marijampolę žydus viliojo perspektyva saugiai ir pelningai prekiauti turguose, tarpininkaujant tarp kaimiškų vietovių ir miesto gyventojų. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi išlikę 1765 m. dokumentai, kuriuose rašoma apie Marijampolės žydų bendruomenę. Mieste anuomet gyveno 47 žydų šeimos, kurias sudarė 292 žmonės – 152 vyriškos ir 140 moteriškos lyties asmenų.
Miestelyje sparčiai augant žydų gyventojų skaičiui ir esant palankioms ekonominėms sąlygoms, apie 1780-uosius imtąsi statyti maldos namus ir žydų mokyklą. Pirmoji mūrinė sinagoga Kauno gatvės pradžioje, pačiame miesto centre, iškilo 1828 metais. Ši sinagoga priskiriama romantizmo stiliui. Žydų maldos namų statybai tais laikais buvo taikyti įvairūs draudimai ir reikalavimai. Vienas jų – aukščio. Sinagogos pastatas negalėjo dominuoti tam tikrame kvartale, kad nenustelbtų krikščioniškų maldos namų, todėl nuo centrinės miesto aikštės sinagogą „pridengė“ kiti statiniai.
Reikėtų pastebėti, jog didžioji dalis besivystančio miesto pastatų buvo mediniai. Tad kildavę masiniai, didelį kvartalą apimantys gaisrai nebuvo retenybė. Po vieno jų, įvykusio 1894 m. gegužės 26 d., buvo suniokotas miesto centras ir tuometinė Policijos, dabar P. Butlerienės, gatvė, todėl, atstatant miestą, atsirado erdvė, kurioje iškilo nauja (Haknasat Orhim) sinagoga.
Lietuvių anekdotuose suvalkietis dažnai gretinamas su perdėtai taupiu asmeniu. Net tautosakoje minima, kad mes, suvalkiečiai, esame „Lietuvos žydai“, o Marijampolės turizmo informacijos centre galime atrasti įdomių istorijų apie būtent Marijampolės žydų bendruomenę ir jų tradicijas.
„Pasakojama graži legenda, kad švenčiant Purimą (Pavasario šventę) marijampoliečių žydų bendruomenė rinkdavo maistą vargšams. Visi prisidėdavo, kiek galėdavo, tik vienas turtingas žydas neva atsisakydavo aukoti skurstantiems. Tada aukų rinkimo komitetas, pasitaręs su rabinu, nusprendė per Purimo šventę prie turtuolio durų pastatyti suaukoto maisto pintinę ir nepaimti jos tol, kol minėtas turtingas žmogus nepaaukos vargšams didelės pinigų sumos. Nuo tada šis marijampolietis niekada nebeužmiršdavo skurdžiau gyvenančių kraštiečių“.
Visgi, Marijampolės, kaip ir likusios Lietuvos, žydų bendruomenės istorija buvo tragiška. 1941-aisiais ji buvo galutinai sunaikinta. 1941 m., prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, vien liepos 7 dieną Marijampolėje nužudyti pirmieji 32 Marijampolės žydai. Tačiau tai buvo tik pradžia. 1941 m. rugsėjo 1-ąją kareivinių šaudyklos teritorijoje buvo sušaudyta ir masinėse kapavietėse užkasta per šešis tūkstančius Marijampolės miesto ir aplinkinių gyvenviečių žydų – vyrų, moterų, vaikų ir senelių.
Žudynes vykdė liūdnai pagarsėjusio Joachimo Hamanno „skrajojantis būrys“, kurio pagrindą sudarė lietuviškasis Tautos darbo apsaugos batalionas. J. Hamanno vadovaujamas būrys nuo 1941 m. liepos 7 d. iki 1941 m. spalio 2 d. kartu su vietiniais talkininkais išžudė maždaug 70 000 Lietuvos ir Latvijos žydų, tarp jų beveik visus Lietuvos provincijos žydus.
Liūdna lemtis ištiko ir dabartinę Marijampolės miesto puošmeną, žydų žiemos sinagogą. Maldos namai veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Sunaikinus Marijampolės žydų bendruomenę, pastatas visam laikui prarado savo pirminę paskirtį. Nepagailėjo jo ir nužmogėjęs sovietų režimas, niekinęs ne tik krikščionišką, bet ir žydišką lietuvių tapatybę. Sovietų valdžia maldos namuose buvo įkūrusi paruošų sandėlį bei daržovių parduotuvę. O visa vidaus ir išorės sinagogos puošybą buvo suniokota.
Tik 1985 m. pastatas buvo rekonstruotas ir jame įkurti Marijampolės inžinierių namai, o po dešimtmečio čia pradėjo veikti Marijampolės apskrities švietimo centras, kuriam 2013 m. suteiktas Meilės Lukšienės vardas. 2014 m. sinagogoje atidaryta Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija. Tad šią sinagogą toje pačioje P. Butlerienės gatvėje kiekvienas iš mūsų galime aplankyti ir dabar. Tai puiki vieta prisiliesti prie Marijampolės miesto istorijos. Susipažinti su miesto praeitimi, ją išgyventi ir atrasti viltį. Nes ir po daugybės vokiečių ir sovietų bandymų ją ištrinti, sinagoga išliko tokia pat svarbia mūsų miesto kultūros ir bendruomenės dalimi.
