Prieškario šaltiniuose radau pasakojimų seriją paminėti marijampoliečio, seno kirpimo generolo Jono Bulotos 80 – ties metų jubiliejų.
Pasak smetoninėje kariuomenėje tarnavusio leitenanto Jono Leonavičiaus, „1935 m. balandžio 18 d. garbingas mūsų veteranas, žilagalvis jaunatviškos dvasios senelis, dimisijos generolas Jonas Bulota sulaukė 80 metų amžiaus. Tai retos ir garbingos sukaktuvės, ypač jos yra malonios, kada gerbiamas sukaktuvininkas yra daug nusipelnęs savo gimtajam kraštui ir visai savo tautai.
Generolo gyvenimo kelias nebuvo labai lengvas. Jonas Bulota yra gimęs 1855 m. Marijampolės apskrityje, Javaro valsčiuje, Klevinės kaime. Jo tėvai buvo ūkininkai.
Brolio Antano padedamas, pradžios mokslą Jonas išėjo Marijampolėje. Šiame mieste baigė ir gimnaziją. Jau gimnazistu būdamas Jonas Bulota artimai draugavo su bendravardžiu Jonu Jablonskiu, kanauninku Prapuoleniu.
Aukštąjį mokslą, veterinariją generolas baigė 1882 m. Rusijoje, Petrapilio karo medicinos akademijoje. Tai buvo beprasidedanti vadinamoji „Aušros gadynė“.
Po aukštojo mokslo Bulotai buvo pasiūlyta labai pelninga vieta Kaukaze. Tačiau jis nesutiko, jį traukė „tamsi ir juoda Lietuva“, ir jis į ją grįžo.
Apsigyveno Prienuose. Tačiau neilgam. Užmezgė ryšius su Marijampole ir ten surado žmonių. Tai buvo vilkaviškiečiai Petras Arminas Trupinėlis, Petras Kriaučiūnas. Prasidėjo intensyvus lietuvių tautos darbas. Todėl 1884 m. J. Bulota iš Prienų persikelia į Vilkaviškį. Čia kaip po didesniame centre, be to, esančiame ir pakeliui į prūsus, buvo itin svarbus postas lietuvybės idėjoms skleisti.
Vilkaviškyje J. Bulota buvo veterinarijos gydytoju rusų pasienio brigadoje. Tai buvo oficialus rusų akyse darbas, tačiau šalia šito buvo ir kitas – idėjinis. Tuo laiku Tilžėje ėjo lietuviškos sąmonės žadinimo laikraščiai. Reikėjo gero tarpininko tarp Didžiosios Lietuvos ir Mažosios lietuvybės veikėjų. Šios pareigoms labai gerai tiko Jonas Bulota.
Dengdamasis savo oficialia tarnyba ir jos pareigomis, jis dažnai nuvykdavo į prūsus. Į ten jis gabendavo pinigus, rankraščius, o iš ten – lietuvišką spaudą.
Kai 1891 m. Vilkaviškyje įvyko slaptas lietuvių veikėjų susitikimas, J. Bulota buvo išrinktas į centro komitetą, ir kurį laiką redagavo „Varpą“, „Ūkininką“. Ir pradėjo atrodyti, kad viskas vyksta gana laimingai ir ramiai. Tačiau taip nebuvo.
Rusų valdžia pradėjo jį sekti ir tardyti. Liko tik viena išeitis – išsikelti. Todėl būsimas generolas atsidūrė kitame Rusijos pakraštyje – pradėjo dirbti veterinarijos gydytoju Besarabijoje. Tardymai ir persekiojimai nesiliovė kad ir kur Bulota beišvyktų. Galų gale atsidūrė Taline. Ten kartu su Jonu Jablonskiu vadovavo lietuvių bendruomenei.
Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui Taline globojo lietuvių tremtinius ir lietuvišką mokyklą. 1918 metais rusų kariuomenės pulkininko laipsnyje, Jonas Bulota grįžo į Lietuvą. 1919 metais jis buvo paskirtas mūsų kariuomenės karo veterinarijos skyriaus viršininku.
1923 metais iš kariuomenės išėjo į atsargą ir dirbo Vytauto Didžiojo universitete. 1927 m. vėl grįžo į aktyvią karinę tarnybą. 1930 m. būdamas jau generolu išėjo į dimisiją.
Jubiliatas yra aktyvus šaulys, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino tarybos narys.“
Jonas Bulota nepriklausomoje Lietuvoje, Žiežmarių valsčiuje iš valstybės gavo buvusio dvaro žemes. Netrukus tos žemės pradėtos vadinti Bulotų kaimu. Iš pradžių į sodybą kaime Jonas Bulota atvykdavo tik vasaromis. Tačiau rusams okupavus Lietuvą, bijodamas trėmimų, čia praleisdavo ištisus metus. Netrukus 1942 m., antrojo pasaulinio karo įkarštyje generolas apleido šį pasaulį. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.
Tomas Sušinskas
