Marijampolietis darbininkų gynėjas Vytautas Endziulaitis

Senoje periodikoje aptikau straipsnį apie Marijampolėje gimusį Vytautą Endziulaitį. Dalinuosi jo ištraukomis:

„Vytautas Endziulaitis gimė 1893 metais Marijampolės mieste. Jo tėvas pats mokė sūnų. Mokslais sekėsi gana gerai, nes šešerių metų jau pats skaitė pasakas. 1904 metais Vytautas įstojo į Marijampolės gimnaziją. Domėjosi įvairiomis gamtos mokslų temomis: darydavo gamtos tyrinėjimus. Vieną kartą garais nusiplikė veidą. Todėl to tyrinėjimo žymė liko visam gyvenimui. Penktoje klasėje besimokydamas aplinkinių buvo laikomas gabiu chemiku.

1912 metais baigė gimnaziją ir tų pačių metų rudenį išvyko į Maskvą studijuoti. Pasirinko gamtos mokslus, chemiją. Ypač atsidėjęs nagrinėjo gyvybės atsiradimo klausimus. Turtingas universiteto ir jo draugo studento Pr. Dovydaičio knygynas – buvo Vytauto didžiausia paguoda.

Dėl silpnos sveikatos savo pamėgtą chemiją turėjo mesti. Nuo troškaus chemijos laboratorijos oro ir įtempto darbo susirgo. Pasveikęs pasirinko zoologiją. Ir šiuo mokslu pabaigė universitetą.

Vytautas ir gimnazijoje dar būdamas, ir paskui universitete studijuodamas labai užjausdavo vargstančius. Mėgo paprastų žmonių draugiją, o puikuolių lenkėsi iš tolo. Vienų vasaros mokslų atostogų metu gyveno Balbieriškyje. Čia per dienų dienas iki nuilsimo keldavo žmones per Nemuną. Iš kitų išsiskyrė tuo, kad persikėlimas vietiniams nieko nekainavo.

Vytautas mylėjo ne žmones, bet kiekvieną žmogų vargo naštos prispaustą. Kartą jau studentu būdamas išėjo su savo gera pažįstama gimnaziste į užmiestį pasivaikščioti. Sutinka senutę: sulinkusią, paliegusią, kuprotą. Vytautas paklausė ar toli dar jai eiti. Pasirodo dar trys varstai. Paėmė senelės krepšius ir kalbėdamasis su ja nuėjo, palikęs panelę vieną, net užsigavusią tokiu kavalieriaus nemandagiu poelgiu.

Kitą kartą išėjęs pasivaikščioti su dėde, ir sutikęs moteriškę besivedančią du vaikučius, paliko dėdę ir parnešęs jai malkas jas suskaldė. Važiuoja su dėde ir sutikęs elgetą išlipa. Paprašo, kad vietoj jo benamį parvežtų.

Maskvoje būdamas be mokslo studijų atlikdavo labai daug visuomeninio darbo. Padėdavo tremtiniams, kiekviename lietuvių mitinge, kiekviename susirinkime buvo ir Vytautas. Graži jo iškalba ir tvirti įsitikinimai padarė taip, kad žymi dalis tremtinių lietuvių nenuėjo kartu su bolševikais ir pasiliko su lietuvybe.

1918 metais atsidarius keliams į Lietuvą, pavasarį Vytautas grįžta į tėvynę. Sunku ja skirtis su tremtiniais, bet važiuoja ten kur jam skirta.

Grįždamas į Lietuvą, Vytautas nusprendė įsikurti Kaune. Tuo metu Lietuvos darbininkų padėtis buvo nepavydėtina. Vis dar šalyje buvę vokiečių okupantai darbininkui mokėdavo ne daugiau, kaip penkias markes per dieną. Prie darbo laikydavo nuo ryto iki tamsos.

Negausi lietuvių inteligentų saujelė, devyniais darbais apkrauta, nepajėgė visais reikalais rūpintis. Reikėjo žmogaus, kuris vien tik darbininkų reikalais atsidėtų. Tik grįžusiam iš Rusijos Vytautui Endziulaičiui buvo pasiūlyta gimnazijos mokytojo vieta. Buvo siūloma ir Vilkaviškio gimnazijos direktoriaus postas, tačiau jis pasirinko Kauno Šv. Kazimiero draugijos veiklą.

Pradeda skaityti viešas paskaitas apie rusų bolševizmą Kauno rotušėje, Šančiuose, Aleksote ir Panemunėje. Vokiečiai pradeda laikyti Vytautą pavojingu ir įsako jį sekti. Darbas nesustoja ir pagaliau atgaivinama Šv. Juozapo darbininkų draugija. Kuriami nauji skyriai Marijampolėje, Šiauliuose, Mažeikiuose, Radviliškyje ir Garliavoje.

Vytautas pradėjo vaikščioti į įvairiausias vokiečių okupacines įstaigas ir tartis dėl darbininkų teisių. Didžiausias Vytauto rūpestis buvo visas darbininkų organizacijas sujungti į vieną kumštį. Kitas rūpestis buvo darbininkų spauda. Mitingais ir susirinkimais visko nenudirbsi, todėl buvo reikalingas savas laikraštis. Turėdamas dienraščio „Darbininkas“ viziją laukė galimybės pradėti veikti.

Deja atėjo 1918 ruduo. Vytautas parėjęs iš vieno pasitarimo nusiskundžia savo draugui, tada kartu gyvenusiam L. Bistrui, kad silpnai jaučiasi. Endziulaitis nusilpęs atsigula į lovą. Eilinis peršalimas komplikuojasi. Šiek tiek pasitaisęs Vytautas kuria ir toliau ateities planus. Tikisi galutinai pagyti.

Deja lapkričio 30 dieną ausies skausmui sustiprėjus Vytautas atsisveikina su šiuo pasauliu. Lygiai po metų nuo jo mirties dienos šviesą išvysta jo planuotas laikraštis „Darbininkas“. Lietuvos darbo federacijos savaitinis laikraštis. Velionis palaidotas Kauno kapinėse.“

1937 m.

Tomas Sušinskas