Naujas reiškinys Marijampolės kultūriniame gyvenime

Taip galima būtų pavadinti nuo birželio 8 dienos Marijampolės kultūros centre (MKC), vykusį teatrų festivalį – „Perženk slenkstį“. Kaip jau buvo rašyta, tai pirmasis toks Lietuvos profesionalių teatrų festivalis įvykęs ne tik Marijampolėje, bet ir visoje Pietvakarių Lietuvoje. Festivalio organizatoriai džiaugiasi jo sėkme bei tikisi padaryti jį tradiciniu.

Paskutiniuoju festivalio akordu tapo spalio 16 dieną Klaipėdos jaunimo teatro aktorių vesta edukacija pavadinta „Procesas“, kurios metu besidomintys teatro menu galėjo sužinoti įdomių dalykų apie nematomą teatro gyvenimo pusę, kitaip tariant, teatralų kūrybos virtuvę.

Ilgiau nei keturis mėnesius vykusio festivalio metu MKC scenoje parodytus spektaklius, taip pat įvairias edukacijas, vestas žinomų teatro mėgėjų bendruomenėje žmonių – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentės Zitos Dulinskienės, Vilniaus kolegijos lektoriaus, aktoriaus Jokūbo Bareikio, aktoriaus Z. Baranausko, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, režisieriaus, aktoriaus, Klaipėdos universiteto Aktorinio meistriškumo katedros profesoriaus Valentino Masalskio, Klaipėdos jaunimo teatro aktorių J. Burakaitės ir I. Pakšytės, Marijampolės kultūros centro scenografės Aušrinės Dubauskienės aplankė apie du tūkstančiai Sūduvos krašto gyventojų. Už šią teatro meno šventę Marijampolėje pirmiausia reiktų padėkoti MKC kolektyvui bei  projekto „Perženk slenkstį“, beje, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba, Marijampolės savivaldybė,  rėmė kai kurios Marijampolės įstaigos bei organizacijos, autorei ir vadovei Nijolei Vasylienei. 

Festivalis prasidėjo Kauno valstybinio lėlių teatro spektakliu „Tikroji Pelenės istorija“, kuriame aktoriai pademonstravę aukštą kūrybinį-meninį lygį sužavėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Puikiai režisuotą ir aktorių suvaidintą pasaką „Bjaurusis ančiukas iš Odensės“, parodė Marijampolės dramos teatras. Beje, Lietuvos teatro istorijoje užimantis ypatingą vietą, mat dar 1905 metais Marijampolėje suvaidintas spektaklis pagal brolių Antano ir Juozo Vilkutaičių, pasivadinusių Keturakio slapyvardžiu komediją „Amerika pirtyje“, davė postūmį teatrų kūrimuisi Lietuvoje.  Taip pat socialiai aktualus ir meniškai jautrus buvo kūrybinis susitikimas su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, Klaipėdos jaunimo teatro režisieriumi, aktoriumi, Klaipėdos universiteto Aktorinio meistriškumo katedros profesoriumi Valentinu Masalskiu, aktorių trupe bei jo režisuotu spektakliu „Žiurkiagalviai“.

Projektas „Perženk slenkstį“ buvo orientuotas į įvairaus amžiaus ir profesijų auditoriją, mėgėjiškų teatrų režisierius, bei aktorius, o visi spektakliai, kūrybiniai susitikimai, vestos edukacijos, išduoti pažymėjimai buvo nemokami. 

Spalio 15 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai MKC scenoje suvaidino paskutinį festivalio spektaklį, švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano kūrinį „Intymūs pokalbiai“. Inscenizacijos autorius ir  režisierius Vytautas Rumšas vyresnysis. Vaidino aktoriai Adrija Čepaitė, Ramutis Rimeikis, Remigijus Bučius, Dalia Storyk, Ramutė Skardžiūnaitė, autoriaus tekstą skaitė aktorius ir diplomatas Juozas Budraitis.

Prieš spektaklį režisierius ir aktorius Vytautas Rumšas maloniai sutiko duoti interviu mūsų portalui. Tad jūsų dėmesiui pokalbis su žinomu ne vien Lietuvoje scenos meistru.

–  Įdomu būtų išgirsti jūsų nuomonę apie Marijampolės kultūros centre vykdytą projektą „Perženk slenkstį“?

– Man atrodo, kad šiandien teatras atsidūrė įdomioje kryžkelėje. Žmonės dėl pandemijos bijo lankyti teatrą, koncertus. Kita vertus, sporto varžybų metu salės būna pilnos. Gal į jas renkasi kiek kitokia publika . O štai teatras kažkodėl lieka užribyje. Pandemija mus visus gerai „supurtė“ ir parodė aiškų kelią, kurį tu renkiesi arba ne. Drąsa žmoguje dabartinėje situacijoje yra tikrai teigiamas dalykas…

Todėl tokio masto teatrų festivalis Marijampolėje, mūsų teatrinei šaliai šiuo metu yra tikrai reikalingas. Sakau teatrinei, nors, deja, per pastarąjį laikotarpį netekus tokio teatro milžino kaip Eimuntas Nekrošius, o nemažai talentingų režisierių jau sulaukė garbaus amžiaus, tad mūsų teatro menas palengva slopsta. Gabaus jaunimo yra, bet kol kas ryškesnių jų darbų nesimato… 

Panašūs festivaliai jau vyko Kaune, Rokiškyje ir tai geras ženklas. Sakyčiau tokie renginiai yra alternatyva bažnyčiai, nes jei spektaklio potekstėje yra viltis, tai žmogus visuomet tarsi prikeliamas naujam gyvenimui. Štai ir šis Bergmano spektaklis, kurį parodysime marijampoliečiams yra iš gyvenimo duobės besikeliančių žmonių istorija. Ją žiūrėdamas bent jau aš galvoju, kad jei žmogus yra švarus prieš save ir prieš kitą žmogų, tuomet jo gyvenimo tąsa daugeliu atvejų būna gera.

Taigi, jei ateityje tokių festivalių surengimui bus skiriama lėšų, nes be pinigų, žinia, nieko nepadarysi, profesionalus teatras visuomet sutiks dalyvauti šiuose projektuose.

–  Jeigu palyginsime lietuvišką tarybinių laikų ir šiandieninį teatrą, kuo jie skiriasi. Sakykite, ar jūs šiandien turite kūrybos laisvę?

– Žinot, kai kinta ekonominė sistema vyksta įdomūs dalykai ir jei žmonės aklai paklūsta sistemai, ta sistema anksčiau ar vėliau juos suvalgo. Taip vyko su žmonėmis tarybiniais laikais, taip vyksta ir šiandien, gyvenant kapitalizme. Tik dabar „virš mūsų galvų“ pinigai, o tada buvo komunistų partija, bet ne Dievas…

Beje, šiandien turime visišką kūrybos laisvę, tarybiniais laikais mes šito neturėjome, buvo cenzūra, bet mes sugebėjome pamaištauti, daugelį dalykų žiūrovui pasakydavome potekstėje, ezopo kalba. Vieni režisieriai darydavo tai talentingiau, kiti mažiau talentingai, buvo ką įveikti. Tokiuose spektakliuose niekuomet netrūko žiūrovų. Dabar gali daryti ką tik nori, išskyrus nebent tik idėjas propaguojančias tarkim prievartą, smurtą ar fašizmą. 

Teatro menas šiandien, kaip, beje, ir kiti menai pergyvena idėjų, kurios paprasčiausiai pakylėtų žmogų badą. Dar visai neseniai regėjome daug destrukciją skatinančių idėjų propagavimo  spektakliuose. Pavyzdžiui aktoriai spektaklyje be atvangos  keikdavosi rusiškais keiksmažodžiais, arba buvo rodomos scenos nieko bendra neturinčios su žiūrovo dvasinio tobulėjimo ugdymu ir pan. 

–  Ką jūs galėtumėt pasakyti apie festivalių žiūrovą?

– Žiūrovas yra labai įvairus, bet yra vienas bet. Jis per trumpą laiką, toje pačioje scenoje matydamas kelių teatrų rodomus spektaklius gali juos lyginti, analizuoti režisierių, aktorių darbą. Jis puikiai mato kas blogai, ar šiaip sau ir kas gerai. Aš manau, jog tai labai gerai ir priverčia aktorių kolektyvus dirbti profesionaliau. Teatru kaip ir anksčiau, taip ir šiandien domisi, juo gyvena labiau išsilavinę, inteligentiški žmonės ir tikriausiai neturintys daug pinigų. Verslininkams dėl per didelio užimtumo, galimai nelieka laiko dažniau apsilankyti spektakliuose.

– O kaip gyvenasi aktoriams šiandien finansine prasme?  

– Pasakysiu atvirai, lygiai taip kaip ir tarybiniais laikais. Tie aktoriai, kurie dažnai kviečiami filmuotis filmuose, vesti renginių, ar gauna vaidmenis keliuose teatruose, uždirba daug, bet jie turi ir daug „lakstyti“. Labai nedaug mūsų aktorių neblogai uždirba filmuodamiesi Rusijos kinematografe, taip pat kažkiek Lenkijoje.

–  Kuriuos iš suvaidintų vaidmenų jūs asmeniškai labiausiai mėgstate?

–  Man prie širdies yra du vaidmenys. Vienas komedijoje, o kitas tragedijoje: „Žaldokynėje“ suvaidintas Sidabro vaidmuo ir Šekspyro Hamletas, kurį režisavo Eimuntas Nekrošius. Man visuomet buvo malonu dirbti juose.

–  O kokia yra aktoriaus sėkmės formulė?

–  Tai priklauso nuo to kiek kam energijos yra davęs Dievas ir kaip žmogus naudoja tą  energiją. Aktoriumi tampama perėjus per labai didelius vargelius, svarbiausia reikia suvokti teatro dėsnius, suprasti žmogų, jo psichologiją. Tačiau asmeniškai aš esu įsitikinęs, jog gerais artistais ne tampama, bet gimstama. Viskas žmoguje, jo asmenybėje, kiek žmogus yra sąmoningas, pažįstantis save ir gebantis  pasirinkti gyvenimo kelią nepriklausomai nuo visų jį veikiančių veiksnių. Sąmoningas žmogus niekuomet nebus emocionaliai sudirgęs, nepakels balso, nepraras pusiausvyros. 

–  Jūsų sūnus, taip pat Vytautas, pasirinko aktoriaus gyvenimo kelią, ar jūs kaip tėvas džiaugiatės tuo?

– Aš matau, kad Vytautas jau rado savo kelią tiek teatre, tiek ir televizijoje. Jis sėkmingai eina tuo keliu daug dirbdamas. Man imponuoja tai, jog jis renkasi laidas, kurios žiūrovui teikia viltį gyvenime, kelia teigiamas emocijas, bet ne negatyvą.

–  Ačiū jums už atvirumą.

Autoriaus nuotraukose akimirkos iš Ingmaro Bergmano spektaklio „Intymūs pokalbiai“, režisuoto Vytauto Rumšo, repeticijos Marijampolės kultūros centre.

Sūduvos gidas logotipas

Vytautas Karsokas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE