Ką žinome apie penkis mūsų miesto burmistrus Eliziejų Draugelį, Juozą Sirutį, Juozą Barkauską, Antaną Staugaitį, Juozą Mauruką dirbusius miestiečių labui tarpukariu nuo 1918 iki 1940 metų? Apie kai kuriuos jų informacijos rasdavome enciklopedijose, žinynuose, bet apie kitus buvo tik vienas kitas faktas ir spėlionės. Buvusių burmistrų gyvenimo pėdsakų galima surasti įvairiose atminties institucijose, tad pasinaudodami ten saugomais dokumentais bandysim atkurti bent kai kuriuos jų gyvenimo faktus.
Nuotraukoje Marijampolė 1918 m.
Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus Lietuvos Respublikai, miestai ir miesteliai įgijo teritorinę savivaldą ir skirtingą statusą: jie skirstyti į miestus apskrities teisėmis (jei gyventojų jame per 10 tūkstančių) ir miestus valsčiaus teisėmis (jei gyventojų daugiau nei 3 tūkstančiai). Tad pradžioje Marijampolės miestas turintis 6373 gyventojus tvarkėsi valsčių teisėmis. Nuo 1932 m. miestai suskirstyti į pirmaeilius – viso dešimt miestų, tarp jų ir Marijampolė, ir antraeilius – devyniolika miestų. Miestiečiai visuotiniuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą rinkdavo miesto tarybą, kuri iš savo tarpo išsirinkdavo vykdomąją valdžią – miesto valdybą. Valdybos pirmininkas, t. y. miesto savivaldybės galva, vadintas burmistru (ilgą laiką miestiečiai šį pareigūną vadindavo „bulmistru“). Toks pavadinimas buvo naudojamas net ir oficialiuose dokumentuose. Nuo 1932 m. miesto valdybos neberinkdavo, visas vykdomosios valdžios funkcijas perėmė burmistras. Jis sprendė visus miesto reikalus.
Eliziejus Draugelis
Pirmasis Marijampolės miesto burmistras Eliziejus Draugelis gimė 1888 m. balandžio 11 d. Bardauskų kaime Gižų valsčiuje Vilkaviškio apskrityje. Tėvas Petras (mokytojas, knygnešys, palaidotas Marijampolėje), motina Rozalija (Roza) Giliūtė. Jie užaugino septynis vaikus, kurie savo darbais garsino Lietuvą. Be Eliziejaus, šeimoje augo broliai Bronius, Vladislovas, Simonas Jonas, seserys Apolonija, Ona, Magdalena. Mokėsi Eliziejus Bardauskų pradinėje mokykloje. 1900 m. įstojo į Marijampolės vyrų gimnaziją. Baigęs ją 1909 m. pradėjo studijuot Maskvos universiteto Gamtos fakultete, 1910 m. perėjo į Medicinos fakultetą ir jį baigė 1914 metais. Tais pačiais metais E. Draugelis 2014 m. rugpjūčio mėnesį buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur 3 metus tarnavo gydytoju.
1914 m. spalio 23 d., Estijoje E. Draugelis susituokė su Julija Čepulyte. J. Čepulytė gimė1896 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių apskrityje Meškuičiuose. (J. Draugelienė buvo Lietuvos visuomenės veikėja, ateitininkė, ilgametė Pilviškių katalikų moterų draugijos skyriaus pirmininkė. Jų vaikai: Vytautas Kazimieras (1917), Marija Rūta (1919), Kęstutis Eliziejus (1922 ), Gediminas Leonas (1923 ).
1917 m. Voroneže E. Draugelis buvo išrinktas Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu, bolševikų suimtas mėnesį kalėjo. Grįžo į Lietuvą 1918 m. gegužės mėnesį, o liepos 23 d. kooptuotas į Lietuvos Tarybą.
Nuo 1918 m. lapkričio 18 d. iki 1919 m. kovo 23 d. Eliziejus Draugelis dirbo Marijampolės miesto burmistru. Nuo 1919 m. spalio 7 d. iki 1920 m. birželio 19 d. – Vidaus reikalų ministru. Buvo Steigiamojo, I ir II Seimų narys. 1926 m. birželio iki 1927 m. liepos Sveikatos departamento direktorius, vėliau dirbo Kauno ligoninėse. 1929 m. gruodžio 20 d.- 1930 m. balandžio 22 d. kalėjo nuteistas taip vadinamoje „Lašinių skutimo“ byloje, už amerikoniškų lašinių tiekimą kariuomenei kaip lietuviškų produktų ir taip pasipelnant. (Ekonomistas, istorikas Vladas Terleckas pagrįstai abejoja tais kaltinimais). Vėliau 1932-1940 metais Eliziejus Draugelis dirbo Kalvarijos psichiatrinės ligoninės direktoriumi, 1941-1944 metais – Gižų ir Keturvalakių sveikatos punkto vedėju. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir ten dirbo gydytoju pabėgėlių stovyklose, 1947 m. išvyko į Braziliją. Dirbo San Paulo universitete Medicinos fakultete.
1969 m. liepos 6 d. Eliziejus Draugelis žurnalo „Į Laisvę“ redaktoriui įžvalgiai rašė „Lietuva tikrai atgaus laisvę ir nepriklausomybę. Čia daug lems pasauliniai įvykiai, bet ir mes patys suvaidinsim didelį vaidmenį … Lietuva vėl atsikurs, subyrėjus komunistinei Rusijai… Tada Lietuva įeis į Europos Federaciją, sukurtą krikščioniškais pagrindais“
1970 m. gegužės 15 d. minint Steigiamojo Seimo 50-metį, kartu su kitais 6 emigracijoje gyvenusiais buvusiais Steigiamojo Seimo nariais: M. Draugelyte-Galdikiene, Mykolu Krupavičiumi, Antanu Milčiumi, Jonu Pakalka, Juozu Pronckumi, Kaziu Škirpa pasirašė kreipimąsi pasaulio Parlamentų, Senatų nariams ir kitoms demokratinėms šalių institucijoms dėl Lietuvos okupacijos.
E. Draugelis – žinomas feljetonistas ir publicistas. Spaudoje dirbo nuo 1908 m. 1920–1921 metais redagavo laikraštį „Laisvė“, bendradarbiavo Brazilijos ir Argentinos lietuvių laikraščiuose. Parašė medicinos populiarinimo knygelių, scenos kūrinių.
Eliziejus Draugelis mirė 1981 m. spalio 8 d. Brazilijoje.
Juozas Sirutis
Ko gero mažiausiai žinojome apie antrąjį Marijampolės miesto burmistrą Juozą Sirutį, gimusį 1887 metais Pasūduonio kaime, Liudvinavo valsčiuje, Kalvarijos apskrityje. Gimimo metai nėra tikslūs, nes Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė Liudvinavo bažnyčios metrikų knygos, tad informacijos apie parapijiečius tenka ieškoti kituose išlikusiuose dokumentuose ar liudininkų atsiminimuose. Žinome, kad Juozo tėvas Liudvikas Sirutis, Petro (1844-1920), motina Katrina Kazakaitytė. Mokslus J. Sirutis, manoma, mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje.
Sukūręs šeimą, J. Sirutis augino ne tik sūnus Kazį (g.1909 m.) ir Stasį ( g.1911 m.), gimusius Pasūduonio kaime, bet ir įsūnį Augustą Rederfą (g.1907). (R.U. Sūnus Stasys Sirutis vėliau buvo žinomas Lietuvos diplomatas Kolumbijoje, žurnalistas, redaktorius)
1914 m. Juozas Sirutis su šeima nuo karo pasitraukė Rusiją, Tvėrę. Į Marijampolę grįžo 1918 m. Jau tų pačių metų lapkričio 18 d. buvo išrinktas į laikinąją miesto Tarybą (buvo prezidiumo vicepirmininku), nuo lapkričio 22 dienos išrinktas Maisto sekcijos komisaru. 1919 m. sausio 7 dieną išrinktas į apskrities Tarybą, o nuo kovo 2 d. buvo komisijos pirmininku, karo metu apskrityje padarytiems nuostoliams suskaičiuoti.
1919 m. kovo 23 d. J. Sirutis išrinktas į Marijampolės miesto tarybos ir vykdomojo komiteto (burmistro) pareigas, jose dirbo iki 1920 m. sausio 14 d.
Įdomu tai, kad tuo pat metu, tiksliau nuo 1919 m. liepos 1d. iki 1919 m. rugpjūčio 18 d. jis buvo pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos Respublikos Suvalkų miesto ir apskrities viršininku.
1919 m. liepos 2 d. Marijampolės miesto savivaldybės Tarybos protokole rašoma „Sulyg prašymo pirmininko Siručio paliuosuoti jį nuo pareigų ant 3 dienų“, o 1919 m. liepos 20 d. protokole Tarybos pirmininkas Sirutis prašė, kad jį Taryba mėnesį laiko skaitytų pirmininku, nors jis ir nebus Marijampolėje. Tą pačią liepos 20 dieną jis kartu su 90 eilinių milicininkų bei 15 vyresniųjų ir vadais pastotėmis išvažiavo į Suvalkus. Rugpjūčio mėnesį lenkų kariuomenei apsupus Suvalkų miestą, lietuviai turėjo pasitraukti. Vidaus reikalų ministras tuojau pat paskyrė J. Sirutį Alytaus apskrities viršininku, tačiau jis šių pareigų atsisakė.
1920 m. vasario 1 d. J. Sirutis pradėjo tarnybą muitinėje. Darbavosi įvairiose vietose: pradžioje Kalvarijos punkto, nuo rugpjūčio 15 d. Pilipavo, vėliau Naumiesčio muitinės viršininku. 1925 m. balandžio 29 d. buvo paskirtas Merkinės punkto Muito kontrolės viršininku, vėliau dirbo Joniškio muitinės vyr. valdininko peržiūrėtojo pareigose. 1926 m. liepos 20 d. būdamas Joniškyje pasiprašė perkeliamas į Kauno muitinę. 1926 m. lapkričio 4 d. J. Sirutis Kaune, Kapsų ir Zanavykų gatvių kampe nusipirko žemės sklypą ir medinį dviejų aukštų nebaigtą statyti gyvenamą namą. Kaune darbavosi iki pat mirties.
E. Sirutis mirė 1929 m. gruodžio 21 d. Kaune, ten ir palaidotas.
Juozas Barkauskas
Trečiasis Marijampolės burmistras Juozas Barkauskas gimė 1892 m. gegužės 30 d. Santakos kaime, Kalvarijos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Tėvai – Juozapas (žinomas knygnešys) ir Katarina Paulionytė Barkauskai – turėjo 60 hektarų žemės.
Medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją, nuo 1911 m. rugsėjo 1 d. iki 1916 m. vasario 1 d. J. Barkauskas studijavo Peterburgo Politechnikos institute. Specialybė –metalurgijos chemikas. Vėliau dirbo techniku Taline, Rusijos Baltijos karinių laivų statykloje.
Nuo 1919 m. vasario 18 d. iki 1925 m. sausio 1 d. Marijampolės gimnazijoje dirbo chemijos, fizikos mokytoju (nuo 1920 m. gegužės 15 d. direktoriaus pavaduotojas). Marijampolės miesto burmistru dirbo nuo 1920 m. sausio 14 d. iki 1922 m. rugsėjo 26 d. 1922 m. lapkričio 30 d. ir 1924 m. spalio 18 d. dirbo miesto Tarybos pirmininku.
Nuo 1925 m. sausio 1 d. iki 1927 m. kovo 15 d. J. Barkauskas buvo vidurinių mokyklų inspektorius, o po to iki 1929 m. kovo 21 d. specialiojo mokslo tarėjas, Kaune.
Nuo 1925 m. rugpjūčio 25 d. iki gruodžio 1 d. komandiruotas į Europos šalis. Vokietijoje (Berlynas, Miunchenas), Čekoslovakijoje (Praha), Italijoje (Roma, Turinas), Šveicarijoje (Ženeva) susipažino su amatų mokyklų darbu.
Marijampolės valstybinės amatų mokyklos direktoriumi pradėjo dirbti 1929 metais ir darbavosi iki jos likvidavimo 1941 m. liepos 1 d. 1937 m. jo vadovaujama mokykla dalyvavo Paryžiaus parodoje ir už dirbinius buvo apdovanota aukso medaliu. Pats J. Barkauskas buvo apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu. Nuo 1942 m. sausio 15 d. buvo Marijampolės valstybinės prekybos mokyklos direktorius.
1937 m. gruodžio 26 d. vedė vokietę Eugenija Šelvaitytę. Paskutinė žinoma gyvenamoji vieta karo metu 1942 m. Marijampolė, Vytauto 60-4.
Antanas Staugaitis
Nuotraukoje Staugaičių gimtinė Žvirgždaičiuose Šakių r.
Ketvirtasis Marijampolės miesto burmistras buvo Nepriklausomybės Akto signataro vyskupo Justino Staugaičio brolis Antanas Staugaitis. Gimė 1876 m. balandžio 8 d. Tupikuose, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje.
Kaip A. Staugaitis rašo savo atsiminimuose, jų mama mirė 39 metų ir rūpintis broliais turėjo vyriausias brolis kunigas Justinas. Jis nuvežė 14- metį Antaną į Varšuvos amatų mokyklą. Ten jis išmoko siuvėjo amato ir baigė 4 klases sekmadieninės amatų mokyklos, kurios kursas, anot jo, buvo lygus gimnazijos, tik be svetimų kalbų. Per atostogas apsilankęs tėviškėje, A. Staugaitis veždavo draudžiamą lietuvišką spaudą į Varšuvą ir ten platino tarp tenykščių lietuvių. Besimokydamas Varšuvos amatų mokykloje A. Staugaitis susipažino su dvejais metais jaunesne Punsko lietuvaite Ona ir ją vedė; žmona tapo ištikima jo darbų ir sumanymų įgyvendintoja iki pat gilios senatvės.
Pragyvenęs Varšuvoje 10 metų, apie 1900 metus, A. Staugaitis grįžo Lietuvon ir apsistojo Marijampolėje.
Nuo 1902 metų buvo „Artojų“ draugijos narys, valdybos kasininkas, nuo 1905 m. dalyvavo „Šviesos“ draugijos, vėliau „Žiburio“ draugijos veikloje. Neblogai žinoma istorija, kai 1903 m. jis prie savo siuvyklos Marijampolėje pakabino iškabą „Varšavinis siuvėjas A. Staugaitis“, kur šalia rusiško buvo ir lietuviškas užrašas. Policija reikalavusi tą iškabą nuimti, buvo iškelta byla ir priteista sumokėti 25 rublių baudą. Suvalkų apygardos teismas po A. Staugaičio apeliacijos tokį apylinkės teismo sprendimą paliko galioti, bet tuomet siuvėjas kreipėsi į Senatą ir laimėjo – to teismo sprendimas buvo panaikintas.
Antanas Staugaitis rašė straipsnius į periodinę spaudą: „Tėvynės sargą“, „Ūkininką“, vėliau į „Vilniaus žinias“, „Lietuvių laikraštį“, „Šaltinį“, „Viltį“. Į visuomeninę veiklą A. Staugaitis įsijungė paskatintas savo brolio Justino ir daktaro Vinco Kudirkos. Jis ir vėliau labai didžiavosi savo pažintimi su V. Kudirka, net savo išvaizda stengėsi būti į jį panašus. 1909 m. organizavo Krikščionių darbininkų draugiją. 1917 m. rugsėjo mėnesį dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Buvo Steigiamojo Seimo ir kitų dviejų seimų narys.
Nuo 1919 m. gruodžio 16 d. iki 1920 m. gegužės 15 d. buvo darbo inspektorius. Marijampolės miesto burmistru dirbo nuo 1922 m. rugsėjo 26 d. iki 1931m. liepos 15 d. ir karo metais nuo 1941m. iki 1942 m.
1939 m. gegužės 27 d. Respublikos Prezidento aktu Nr. 693 A. Staugaičiui kaip pasižymėjusiam asmeniui nuo birželio 1 d. buvo skirta pensija iki gyvos galvos po 60 Lt kas mėnesį. Apie jo veiklą paliudijo daktaras Kazys Grinius ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius.
Gyveno Marijampolėje Laisvės aikštės Nr.24 (dabar Kudirkos g.26 ). Po karo dar turėjo apie 3 hektarus žemės miesto ribose. Kaip įprasta tam laikui, buvo apkrautas prievolėmis, mokesčiai, o nesumokėjus mokesčių 1950 m. kovo 2 d. buvo teisiamas. Galiausiai visa eilė tokių ūkių, tarp jų ir Staugaičių, buvo paimta miesto vykdomojo komiteto žinion – „miesto dirbančiųjų individualiniams daržams“.
Su žmona Ona užaugino 4 vaikus: dukras Aldoną ir Gražiną, sūnus Vytautą ir Antaną. Gražina studijavo Vytauto Didžiojo universitete, dirbo pradžios mokykloje Kėdainiuose. Vyriausias sūnus Vytautas Vienoje studijavo ekonomiką ir prekybą, o 1941-1943 metais vadovavo Šiaulių prekybos institutui. Jaunesnysis sūnus Antanas buvo mokyklų inspektorius Alytuje.
1951 m. mirė A. Staugaičio žmona ir dukra Gražina tėvą pasiėmė į Kauną, kur jis mirė 1954 m. gegužės 21 d. Ketvirtasis Marijampolės burmistras palaidotas Marijampolėje.
Juozas Maurukas
Paskutinysis – penktasis Marijampolės miesto burmistras – Juozas Maurukas. Jis gimė 1896 m. kovo 14 d. Trakiškių kaime, Kvietiškio valsčiuje, Marijampolės apskrityje, valstiečių šeimoje. Tėvai Motiejus ir Petronelė Maurukai.
Pirmojo pasaulinio karo metu J. Maurukas gyveno Rusijoje, Achtyrke, Charkovo gubernijoje, kur buvo evakuota Veiverių mokytojų seminarija. Ten 1918 m. kovo 1 d. baigė paskutiniąją tos seminarijos mokytojų laidą.
Grįžęs į Lietuvą, 1919 m. vasario 10 d. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Nuo 1919 m. kovo 10 d. iki 1919 m. liepos 6 d. mokėsi ir baigė pirmąją Karo mokyklos laidą. Dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Klaipėdos sukilimo metu buvo sužeistas. 1923 m. kovo 30 d. jam buvo suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, J. Maurukas paskirtas raitųjų žvalgų komandos viršininku. Nuo 1924 m. sausio 1 d. iki 1925 m. vasario 5 d. dirbo Seinų apskrities pasienio apsaugos policijos I-os eilės rajono viršininku.
Nuo1925 m. sausio 1 d. iki 1929 m. rugpjūčio J. Maurukas buvo Lazdijų mokytojų kursų dėstytojas, vėliau Seinų „Žiburio“ gimnazijos, Lazdijų gimnazijos mokytojas. Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktorius kunigas Motiejus Gustaitis atestuodamas mokytojo Juozo Mauruko darbą rašė: „Gražiai su visais sugyvena ir pareigas teisingai atlieka“.
Nuo 1929 m. rugpjūčio 15 d. iki 1931 m. liepos 17 d. J. Maurukas dirbo Marijampolės apskrities I rajono pradinių mokyklų inspektoriumi.
Nuo 1931 m. rugpjūčio iki 1940 m. liepos 11 d. buvo Marijampolės miesto burmistras. 1936 m. išrinktas į IV Seimą.
1940 m. liepos 11 d. sovietų represinių struktūrų (NKVD) suimtas, kalintas Marijampolės kalėjime, išsilaisvino 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui. Iki antrosios sovietinės okupacijos dirbo Marijampolėje „Žagrės“ bendrovėje. Jo šeima: žmona Stasė, vaikai Vytautas, Rimantas, Danguolė 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Altajaus kraštą.
1944 m. gruodžio 9 d. J. Maurukas buvo suimtas ir įkalintas Vilkaviškyje. 1944 m. gruodžio 26 d. nuteistas 5 metams tremties, 1946 m. išvežtas į Sibirą.
Į Lietuvą grįžo 1955 metais ir po kelių metų 1958 m. sausio 22 d. mirė. Palaidotas Marijampolėje.
Visi penki burmistrai yra kilę iš mūsų krašto ir dirbo jam, jo žmonių gerovei: vieni keletą mėnesių, kiti eilę metų. Kiekvieno jų indelis į miesto augimą skirtingas, nes ir iššūkiai kiekvieno jų darbo laikotarpiu buvo kitokie: 1918 metais trūko maisto, pastogės, kuro bei visa kito, vyko kovos su lenkais, bolševikais… Tačiau, sustiprėjus valstybei, o tuo pačiu ir miestui, galima buvo užsiimti mokyklų, ligoninės, kultūros rūmų, fabrikų statyba.
Tikiu, kad archyvuose rasime įvairių dokumentų ar amžininkų atsiminimų, kurie leis sužinoti daugiau apie šiuos mūsų krašto vyrus.
Istorikas Rimvydas Urbonavičius
Nuotraukoje 1920 m. birželio 20 d. Marijampolės Tarybos protokolo fragmentas. Jame pasirašė miesto Tarybos pirmininkas dr. Kazys Grinius, sekretorius Vincentas Borisevičius (būsimasis vyskupas), miesto burmistras Juozas Barkauskas, taip pat yra tarybos narių būsimo burmistro Antano Staugaičio parašas, kunigo Antano Šmulkščio (slap. Paparonis), kairiau inžinieriaus Stasio Čiurlionio ( M. K. Čiurlionio brolis) ir kt.