Pasaulį sužavėjęs pianistas A. Žlabys mielai groja ir mažuose Lietuvos miestuose

Svarbiose Niujorko, Tokijo, Buenos Airių, Europos sostinių salėse grojęs, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių pianistų Andrius ŽLABYS visada su džiaugsmu grįžta koncertuoti gimtinėje.

Ne tik Filharmonijoje ar kitose svarbiose erdvėse – mažesnių miestų ir  miestelių publika „Grammy“ nominuotam muzikantui lygiai tiek pat svarbi kiek didmiesčių. Tai gruodžio 8-ąją pajus jo paklausyti Marijampolės kultūros centre atėję muzikos mėgėjai.

„Visada laukiu susitikimų su Lietuvos klausytojais. Jau daug kartų įsitikinau, kad muzika Lietuvoje turi tokias gilias genetines šaknis, kad ši per amžius sukaupta kultūrinė atmintis yra dar nesugadinta skaitmeninio pertekliaus infliacijos“, – sako pianistas, visuomet su džiaugsmu grįžtantis koncertuoti į gimtinę.

Amerikoje jis įsikūrė prieš daug metų, kai pabaigęs Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą išvyko studijuoti Interlocheno menų akademijoje, Curtis muzikos institute, Klivlando muzikos institute ir Jeilio universiteto Muzikos fakultete. Namais tapusiose JAV pianistas gavo puikų išsilavinimą, visas sąlygas ir galimybes groti – daryti tai, kuo išties gyvena.

„Kai grįždavau į Lietuvą tik kartą per dvejus metus, pastebėdavau, kaip viskas keičiasi – bažnyčios apšviestos, išaugę nauji pastatai… Dabar atvažiuoju dažniau ir tokių drastiškų laiko žymių nebepastebiu, bet sunkiau išvažiuoti – labiau jaučiasi pasidalinimas tarp dviejų pasaulių: vos kelias valandas lėktuve numigęs, atsiduriu visiškai kitoje terpėje, atmosferoje, kitoje kultūroje. Džiaugiuosi, kad dažnai sugrįžtu į Lietuvą. Skrydis lėktuvu trunka panašiai kaip kelionė autobusu į Klaipėdą – penkias šešias valandas, na, gal aštuonias…“, – interviu vilniausgalerija.lt yra kalbėjęs muzikantas.

Jei kelionėje iki gimtojo Vilniaus praleistas valandas suskaičiuoti palyginti paprasta, daug sunkiau atsakyti, kiek jų pralekia prie fortepijono: „Jeigu aš kasdien nenešu aukos prie muzikos altoriaus, tai iš karto išlenda slibinas ir pareikalauja savo… Jei keletą dienų nepagroju, iškart smegenys, ta jų dalis, kuri užsiima muzika, pradeda save valgyti. Toks alkio pojūtis, po to – kaltės jausmas, – ką aš čia darau.“ Prieš koncertą jam dažnai reikia vienatvės su instrumentu, laiko nusiteikti, susikaupti, kad paskui galėtų dalytis muzikos stebuklu taip, kaip jį išgyvena pats.

„Iš esmės turėtų būti nesvarbu, kur ir kam groji. Visada turėtum atsinešti savo viziją, išraišką ir ja pasidalinti su bet kuo. Bet tikrovėje koncerte kiekvienas elementas turi įtakos: salė, akustika, publika, instrumentas, dienos metas, net oras“, – šypsosi Andrius, Marijampolės publikai pagrosiantis Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno, Cesaro Francko kūrinius. Aukščiausios prabos muzikantu laikomas Andrius Žlabys neretai pavadinamas Bacho muzikos filosofu. „Man dažniausiai būna artima ta muzika, kurią aš groju tuo momentu. Bandau įdėti tai, ką turiu, į kiekvieną kūrinį, kurį atlieku“, – sako visa širdimi – nes kitaip nemoka – koncertui Marijampolėje besirengiantis pianistas.

Beje, čia jis skambins jau pažįstamu instrumentu. „Šis „Bechtein“ fortepijonas neseniai po kapitalinio remonto. Juo pastarąjį kartą grojau koncerte Vilniuje 1995-aisiais“, – prisimena Andrius Žlabys. Vėliau instrumentą Nacionalinė filharmonija pagal panaudos sutartį perdavė Marijampolės kultūros centrui, kad jame galėtų vykti aukščiausio lygio profesionalų pasirodymai.

Koncertinės įstaiga Lietuvos nacionalinė filharmonija inf.

 

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE