Pirmasis lietuviškas versliukas caro okupuotoje Marijampolėje

Knygnešys, žurnalistas, kraštotyrininkas Vincas Šlekys gimė 1870m. Mokoluose. Caro okupacijos metu įkūrė slaptą lietuvišką „Sietyno“ draugiją. Perėjęs sieną išplaukė laivu į Ameriką, redagavolaikraštį „Garsas Amerikos lietuvių“. Į Lietuvą grįžo pirmoje Lietuvos Respublikoje. Išėjęs į užtarnautą poilsį apsigyveno gimtajame Mokolų kaime. Rinko sendaikčius, kurių gausa leido įsteigti Marijampolės krašto muziejų. 1945 metais buvo ištremtas į Sibirą. Neatlaikęs nežmoniškų gyvenimo sąlygų ten ir mirė.

„Iš caro valdžios gavus pirmajai kooperatinei krautuvei Marijampolėje leidimą iškyla dvi naujos kliūtys: mūs išrinktasis vedėjas Vitkauskas nieko apie krautuvę nenusimano. O rasti parduotuvei patalpas tampa vis sunkiau.

Visi krautuvei tinkami namai (devynioliktame amžiuje Marijampolėje) buvo žydų rankose. O patys žydai nežinia dėl ko, buvo griežčiausiai nusistatę prieš mūsų krautuvę. Per pamokslą sinagogoje visiems žydams rabinas uždraudė nuomoti mūsų krautuvei patalpas.

Iš keblios padėties mus išgelbėjo Dovydas Zymanas. Jis nepaisydamas sinagogos draudimo išnuomavo mums dviem metams patalpą toje vietoje kur dabar yra Gordono kavinė (tarpukariu). Savo ruožtu žydai Zymaną pašalino iš sinagogos.

Antra kliūtis – nemokėjimas krautuvės vedimo technikos. Direktoriui Vitkauskui į pagalbą atėjo Pijus Josiukas. Jis kurį laiką dirbo krautuvėje Varšuvoje. Vėliau buvo paimtas ir antras padėjėjas Peikertas.

Nepaisant nepatyrimo tų, kurie krautuvę vedė, parduotuvei sekėsi gerai. Vitkauskas krautuvę vedė taip, tarsi ji būtų jo vieno nuosavybė. Jokių su kuo nors atsiskaitymų, jokių revizijų. Kiti ūkininkai dėl to nepriekaištavo, nes viskas buvo daroma ne dėl pelno, bet dėl idėjos. Atsirado tokių, kurie į Vitkausko veiklą ėmė žiūrėti įtariai, todėl įdėtą kapitalą atsiėmė. Gudrusis Vitkauskas pamažu tokiu būdu atsiskaitė su visais ir krautuvė tapo jo nuosavybe.

Po poros metų, kai sutartis su žydu Zymanu pasibaigė, žydams pyktis atlėgo ir jokių kliūčių lietuviškai krautuvei nedarė. Krautuvė persikėlė į daug patogesnę vietą – į ten kur pirma buvo Voidalakio parduotuvė. Voidalakis dėl žmonos pomėgio prabangai buvo subankrutavęs. Tai buvo MejerioIckovičo Kaplano namas – šiandien (tarpukariu) čia yra Kaplano vaistinė.

Tuo tarpu „Sietynas“ įsigyveno ir turėjo jau aštuonias kuopas. Krautuvės sandėliuose dažnai būdavo sukraunama lietuviškų spaudinių kontrabanda. Vedėjas ir savininkas Vitkauskas buvo sietynietis. Jo antrasis padėjėjas Peikertas lenkas buvo didelė pagalba. Jis kai reikėdavo siųsdavo į Vilniaus kraštą lietuvišką literatūrą. Nesukeldavo rusų valdininkų įtarimo ir siuntą nunešdavo į paštą kokio žydo vardu.

Sietyniečiams buvo neparanku daryti kokius nors susirinkimus krautuvėje. Todėl Vitkauskas užpakaliniame kambaryje įtaisė aludę. O prie alaus stiklo jau buvo galima laisviau keliems susieiti ir tartis. Bet kad į aludę ateidavo ir pašalinių žmonių, tai ir ten slapti pasitarimai ne visada buvo galimi.

Todėl sietyniečių kuopų vadai Marijampolėje dažnai susirinkdavo „Palermo“ viešbutyje. Ten neatkreipdami rusų policijos akies, gaudavome atskirą kambarį į kurį niekas pašalinis su trukdymu negalėjo ateiti.

„Sietynas“ davė šiai krautuvei pradžią, bet dėl „Sietyno“ ši krautuvė ir žuvo. Vienas sietynietis patekęs 1896 metais į caro kariuomenę Kaukaze, laiške turėjo neatsargumo paklausti: „Kaip einasi sietynui?“. Krautuvės vedėjas neatsargiai ir per daug ilgai išlaikė tą laišką pas save jo neatiduodamas adresatui. Pas Vitkauską netrukus buvo krata visai kitais reikalais. Žandarai rado laišką, o jame galą siūlo, kuriame jau galėjo atsekti Sietyno organizacijos kamuolį.

Tuoj prasidėjo areštai: į kalėjimą sukišo apie keturiasdešimt asmenų. Ilgai pralaikė juos ten, teisė atseit sietyniečius. Trisdešimt penkis žmones nuteisė ir gavo tris metus tremties giliai kažkur Maskolijoje.

Reikia pasakyti, kad nors žandarai visus juos laikė sietyniečiais, tačiau man, kaip organizacijos pirmininkui buvo žinoma, kad tik keturi iš jų buvo sietyniečiai. Tai Andrius Matulaitis, Feliksas Vitkauskas, Jonas Čėsna, Juozas Kačergius. Visi kiti buvo tik organizacijos įtakoje.

Tarpe suimtųjų buvo ir Vitkauskas – krautuvės vedėjas. Jį pakvietė pas žandarų viršininką ir neleisdami net užrakinti krautuvės, suėmė. Po kiek laiko krautuvę ėmė globoti Jonas Matulaitis, Vitkausko svainis. Jis krautuvę vesti pavedė iš eilės kitiems: J. Čėsnai, Rėkliui, paskui grįžusiam berods iš Vilniaus Josiukui. Jis kiek aptvarkė krautuvę.

Vitkauskas grįžęs po trijų metų iš tremties rado parduotuvę jau visiškai sunaikintą. Taip negarbingai pasibaigė ši mūs išsvajota pirmoji (Marijampolėje) kooperatinė krautuvė, žandarų letenos užspausta“.

 

Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE