Pirmosios karo dienos Kudirkos Naumiestyje

Vietovė įkurta gražiame dviejų upių trikampyje. Širvinta ir Šešupė juosia miestą iš abiejų pusių. O pačiame miestelyje visais laikais buvo du tiltai jungiantys Lietuvą su Vokietija. Iki pirmojo pasaulinio karo pradžios Vladislavovas buvo rimtas ir didelis miestas su apskrities centro teisėmis.

Tačiau 1914 m. rugpjūtį prasidėjęs karas viską apvertė aukštyn kojomis. Anot įvykių amžininkų prisiminimų caro kareiviai Kudirkos Naumiestyje saugojo pasienio zoną. Kas iš jo per kareivis, jeigu nerūko, negeria ir nemyli merginų, – juokaudavo žmonės. Degtinės pirmomis karo dienomis mieste jau nebuvo – ji buvo nutekėjusi į Šešupės vandenis, bet alaus pamėginti surasti buvo galima.

Pasak 1901 m. gimusio Antano Gintnerio, „Būdamas dar vaikas gavau iš rusų brezentinių maišelių, kuriais jie girdydavo savo arklius. Mes vaikai buvome aprūpinti tokiais maišeliais. Užduotis buvo nueiti į Kudirkos Naumiesčio centrą ir parnešti alaus. Miestas buvo čia pat. Reikėjo tik perbristi negilią Šešupės vagą, ir žydų alinių kiek tik nori.

Kareiviai bijojo savo viršininkų. Rusai tik labai slapta išdalino mums maišus. Gavę  kelis rublius tuoj nubėgome į miestą dovanų pirkti. Reikėjo pirkti buteliais, juos atkimšti ir supilti į minėtus brezentinius maišelius, kad daugiau tilptų.

Kai grįžau kareiviai man gerai sumokėjo už vargą. Būčiau ir dar kelis kartus ėjęs parnešti daugiau alaus, jeigu ne pasirodęs danguje vokiečių pirmasis lėktuvas. Tai buvo žvalgybinis – atskrido nuo Kataučiznos miško pusės.

Tokio paukščio dar niekas nebuvo matęs. Patys rusų kareiviai buvo nustebę lėktuvo pasirodymu. Tai buvo ženklas, kad prasidėjo karas. Lėktuvas pasikėlė aukščiau ir dingo erdvėje. Ir tik tada sutratėjo pavieniai rusų šautuvai ir kulkosvaidžiai.

Civiliai visada atsidurdavo karo ugnyje. Reikėjo gelbėtis nuo granatų ir šrapnelių. Jei patekdavai į ugnį būdamas toliau nuo namų, slėptis tekdavo paliktose bačkose, pievose ar upės krantuose. Šaudymui kiek nurimus bėgdavau namo ir sulysdavau į duobę po lova. Mano šeima laikydavo bulves po lova, kad dažnai nereiktų bėgioti į kaupą jų atsinešti. Per karą ten sutilpdavome koki aštuoni žmonės.

Žmonės pradėjo bėgti gyventi į kaimus. Pagrindinis bėgimas buvo tiktai per Meištų kaimą, Lesnistvos gatve. Tai buvo Naumiesčio priemiestis – Meištų sodybos.

Vokiečių artilerija stovėjo tik už poros kilometrų nuo mūsų, kitoje Šešupės pusėje, viename miškelyje. Jie gražiai matė, kaip rusai įsitvirtino ir pasistatė savo patrankas mūsų pakluonėje.

Mūsų šeima atsidūrė karo ugnyje. Reikėjo gelbėtis vietoje arba bėgti iš namų. Bet jei išbėgsi, tai sugrįžęs jau nieko neberasi. Nutarėme išsikasti apkasus kieme – tarp kluono ir gyvenamojo namo.

Apkasus padarėme gerus. Tėvas, brolis ir aš dirbome visą dieną. Iškasėme molį. Įrengėme du kambarius. Vienas tiesus – priebutis su žvalgybos skyriumi ir gyvenamu plotu. Kitas – miegamasis. Kasėme su tokiu apskaičiavimu, kad kirtus granatai į pirmąją duobę, antroje esantieji nebūtų paliesti.

Kartą kareivis mums atnešė pusę maišo miltų, o mes jam davėme duonos. Miltai buvo labai geri, – pirmos rūšies. Tai buvo valcinio malūno darbas. Nutarėme išsikepti blynų. Užkūrėme ugnį – dūmų kamuolys iškilo aukščiau kluono stogo. Tai pastebėjo apkasuose sulindę vokiečių kareiviai. Jie pamanė, kad mūsų ūkyje valgyt darosi rusų kariai. Todėl nutarė jiems perduoti linkėjimų ir palinkėti gero apetito.

Kai tik „skaurada“ pradėjo čerškėti, tolumoje trinktelėjo šūvis. Tą pačią akimirką kažkas kaukdamas lėkė į mūsų kiemą. Tas kažkas nukrito ant čerpėmis dengto stogo ir sukėlė didelį sprogimą. Tuo laiku visa mūsų šeima buvo kambaryje ir laukė blynų. Išgirdę triukšmą staigiai visi kritome ant grindų. Tą dieną likome nevalgę, bet džiaugėmės išlikę gyvi.

Kudirkos Naumiestis karo pradžioje daug kartų ėjo iš rankų į rankas. Vienu metu vokiečiai buvo gerai apsikasę Šešupės pakrantėse, klebonijos sode. Įtvirtinimui jie panaudojo medžius, bačkas, smėlio pripiltus maišus, lentas. Visos miesto gatvės buvo užverstos barikadomis. Norėta gražiai į Kudirkos Naumiestį besiveržiančius rusus praretinti. Taip per kelias dienas miestas pavirto tvirtove.

Rusų kariuomenės daliniai, kurie turėjo atsiimti Naumiestį buvo įsitvirtinę Kataučiznos miške už kokių trijų kilometrų nuo miesto. Čia tarnavo daug lietuvių. Tą naktį puolimo metu jie gavo pirmąjį kovos krikštą.“

Pasak tą naktį Naumiesčio apgultyje dalyvavusio Bagdanavičiaus, „į miestą ėjome su baime širdyse. Juk nė vienas nenorėjo mirti pirmomis karo dienomis. Aš eidamas meldžiausi. Kiti pamažu keikėsi, kad tokią šiltą rugpjūčio naktį reikia žygiuoti. Bet visi klausėme savo vadų ir jų bijojome.

Kai mūsų pulkas priartėjo prie Naumiesčio buvome suskirstyti į mažesnius vienetus. Tylomis prislinkome prie pat miesto. Staiga komendantas sušuko: už carą ir tėvynę! Prasidėjo šaudynės. Kautynės virė visu Šešupės pakraščiu. Vokiečiai laikėsi iš paskutiniųjų, nesitraukė.

Mes rėkdami ura su atkištais durtuvais jau bėgome pirmyn. Galų gale vokiečių nervai neišlaikė. Kai perbridome Šešupę vokiečiai pradėjo trauktis. Mes juos puolėme durtuvais.“

Kautynės tą naktį truko dvi valandas. Naumiestis vėl grįžo į rusų rankas. Nukautieji buvo laidojami vietoje. Tai buvo tik 1914 m. pirmosios savaitės. O laukė dar ketveri siaubo ir žudynių metai.

Tomas Sušinskas