Kairysis Nemuno krantas. Gražiuose Zanavykijos šlaituose yra nedidelis Plokščių bažnytkaimis. Vietovė, kuri ilgą laiką dokumentuose buvo lenkišku Blogoslavenstvo vardu žinoma. Toks vardas vietiniams įspūdžio nedarė, todėl vėliau miestelį visi tik Plokščiais ir tevadino.
Anot tarpukario lietuviškųjų šaltinių, „Plokščiai – tai nežymus kampelis. Be piliakalnio, savotiško grožio Ožnugario kalnelio, dar yra gražioje vietoje stovinti medinė bažnytėlė.“
Medinė Švč. Mergelės Marijos Vardo šventovė skęsdavo žalumynuose. Čia ant aukšto kalnelio stovinčius maldos namus 1868 m. pastatė kunigas Tomas Jankauskas. Manoma, kad jos statybą savo lėšomis rėmė grafas Benediktas Tiškevičius. Dabar į ant kalvos stovinčią išlikusią bažnyčią veda pažintinis takas. Viršuje įrengta nedidelė apžvalgos aikštelė.
Pasak istoriko J. Totoraičio Plokščių kaimas įkurtas ne anksčiau, kaip XVII a. Prie kaimo atsirado ir dvaras. Laiko tėkmėje Plokščių viešpačiais ir valdovais buvo Krišpinai, dar vėliau – Tiškevičiai. Devynioliktame amžiuje vietovė atiteko Karpiams.
Pasak Broniaus Kviklio, tautinis lietuvių atgimimas Plokščiuose prasidėjo su vilkaviškiečio Petro Kriaučiūno pavarde. Čia jis kurį laiką dirbo teisėju.
Anot Kviklio, „šio tauraus patrioto dėka miestelis virto savotišku lietuvybės atgimimo židiniu. Vasarą į Plokščius traukdavo artimiausi P. Kriaučiūno draugai: Vincas Kudirka, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Baranauskas, Jonas Jablonskis ir kiti. Ypač dažnas svečias buvo Vincas Kudirka. Atvykdavo iš Šakių miesto, o 1885 m. kurį laiką Plokščiuose ir gyveno.
Už vieno kilometro nuo bažnyčios yra garsioji Šventaduobė. Ten esančioje gilioje dauboje yra nedidelis altorėlis su Dievo Motinos paveikslu. Dabar ten įkurtas Lurdas. Seni žmonės sako, kad šventas paveikslas atplaukęs Nemunu. Dabar į legendinę Šventaduobę veda skulptoriaus medinių skulptūrų kelias. Čia galima paragauti iš švento šaltinio trykštančio vandens.
Anot senų šaltinių vieno ūkininko duktė norėjo tekėti už vyro. Tačiau vyro labai nemėgo merginos motina. Galų gale iš sielvarto prakeikusi dukters būsimą gyvenimo palydovą. Jaunoji važiuodama į Plokščių bažnytėlę, ties Šventaduobe, dingo be žinios. Pasak senųjų gyventojų šią vietą visi velnio duobe anksčiau vadino. Ir tik kunigo „Šventa krapyla“ nuramino Šventaduobėje siautėjusias dvasias.
Plokščiai buvo virtę ir lietuviškų draudžiamųjų knygų platinimo centru. Viena knygų slėptuvė buvo įruošta upelio slėnyje esančiame, mišku apaugusiame piliakalnyje. Kad nereikalingi asmenys neklausinėtų ir nelandžiotų buvo paskleisti gandai, kad čia vaidenasi. To prietaringiems valstiečiams ir tereikėjo. Niekas prie slėptuvės net nesiartindavo. Pagrindinis knygnešių organizatorius bažnytkaimyje buvo Vincas Kudirka.
Anot šaltinių, „Lietuvai atgavus laisvę, Plokščiai buvo valsčiaus savivaldybės centras. Čia gyveno daugiau, kaip šeši šimtai gyventojų. Miestelyje stovėjo didelė garinė pieninė. Kreditus dalino smulkus bankelis. Gražių vilčių ateičiai suteikdavo penki jaunalietuvių skyriai aplink kuriuos burdavosi miestelio jaunimas. Taip pat veterinarijos punktas, paštas, vaistinė, policijos nuovada, kelios krautuvės.
Planuose buvo įsteigti Dariaus ir Girėno vardo namus jaunalietuviams. Būsimi namai turėjo būti tikra Lietuvos didvyrių vardo pilaitė. Pats Plokščių miestelis buvo įsikūręs pakalnėje, ant kalvos buvo tik bažnyčia ir klebonija. Plokščių piliakalnis buvo gražiai tvarkomas ir pavadintas Vinco Kudirkos garbei. Dabar piliakalnis žinomas Vaiguviškių vardu. Netoli prateka Nemuno intakas – Vaiguva.
Okupacijų metais Plokščiai per daug nenukentėjo. Pokaryje vyko intensyvios Lietuvos partizanų pasipriešinimo kovos.
Tomas Sušinskas
