Dabar nemažai lietuvių žino, kad aukščiausias Lietuvos kalnas yra Aukštojas, turintis 293,84 cm aukštį; jis, 2004 metais pasidarbavus Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistams, nukonkuravo toje pačioje Medininkų aukštumoje stūksančią Juozapinės viršukalnę. O ar susimąstėte, kuri Lietuvos viršukalnė „aukščiausiai Dievo“ buvo tarpukariu, sakykim, prieš 90 metų?
1920 metų rudenį mes netekome Vilniaus krašto, o tuo pačiu ir daugelio geografinių ekstremumų. Ir neturėjome jo devyniolika metų. Priešų „apkarpytai“ Lietuvai dar liko trys aukštumos: Žemaičių, Dzūkų ir Sūduvos. Pastarojoje aukštumoje, lanku nutįsusioje tarp Nemuno ir Vištyčio ežero, ir būta pačių aukščiausių viršukalnių. Jau tarpukariu buvo žinomas aukščiausios viršukalnės, vadinamos Stankūnų kalnu, aukštis – 287 metrai. Deja, tik šio kalno papėdė priklausė Lietuvai, o viršūnė pūpsojo Lenkijoje.
Ilgai mokslinėje ir populiarioje literatūroje buvo teigiama, kad aukščiausia Sūduvos aukštumos vieta yra Dunojaus kalnas, siekiantis 284,75 m (tai ne tarpukario, o naujausi XXI amžiaus duomenys). Kalno pavadinimas mus mintimis nukelia į Europos vidurį, prie Vidurio Europoje didžiausios, ne vienoje lietuvių liaudies dainoje minimos, Dunojaus upės. Deja, tarpukariu į kalną neįkopė ne tik nė vienas alpinistas ar turistas, bet ir eilinis, nuotykių ieškantis lietuvis – santykiai su Lenkija buvo įtempti ir sudėtingi, todėl niekas nenorėjo rizikuoti savo gyvybe. Panaši situacija buvo ir sovietmečiu – pasieniečiai greitai būtų sulaikę tokį keliautoją.
Per tą laikmetį miškas tapo sunkiai praeinamu, tačiau ir savotiškai įdomiu reliktu, garantuojančiu saugias gyvenimo sąlygas faunai. Per medžius ir krūmus jokio panoraminio reginio čia neišvysi. Gal labiau civilizuotau atrodo tik prieš daugelį metų nuo augmenijos „išlaisvinta“ plati žemės juosta, skirta sienos tvorai pastatyti ir keliolika metų atgal gimusi proskyna, kurioje turėjo atsirasti slidinėjimo trasa.
O dabar čia vertėtų užlipti dėl vidinio pasitenkinimo ir pasidžiaugti stovint ant kažkada buvusios aukščiausios kalvos mūsų valstybėje. Tiesa, po naujausių tyrinėjimų 2007 metais, Dunojaus kalvą „nuvainikavo“ visai netoli esanti Janaukos kalva, kuri paaiškėjo, kad yra dar maždaug pusmetriu aukštesnė (285,25) ir pagal šį rodiklį Lietuvoje užima penktąją vietą; seniau manė, kad jis siekia 282,9 m. Sako, kad kalnas gavo pavadinimą nuo ūkininko Jono, įsikūrusio jo papėdėje, vardo.
Leisiu sau pajuokauti: jei kiekvienas turistas, užlipantis ant kalno, išbertų kuprinę žemių, tai Sūduvos aukštumos aukščiausio taško laurai greitai atitektų Lietuvos kalvai! Kodėl? Todėl, kad Lenkijos pusėje, yra aukščiausia šio parko vieta – Stankūnų kalva (285,5 m). Beje, abi lietuviškas „aukštaūges“ (Janauką ir Dunojų) oru skiria tik apie pusantro kilometro atstumas.
Tiesa, vienas smetoniškas Dunojaus rekordas išliko nepagerintas – šalia telkšo beveik 25 ha plotą užimantis, Dunojaus (dar Dunojėlio, Dunajevo ežeras). Jo šiaurės rytinė pusė apaugusi tankiu aukštu spygliuočių mišku. Kadangi čia lankiausi žiemos metu, tai pelkėta pakrantė buvo užšalusi ir leido prieiti prie ežero. Vasarą nereikėtų mėginti pasiekti šį vandenis telkinį. Tai aukščiausias Lietuvos Respublikoje esantis ežeras (mėgėjiškais matavimais telkšo apie 270 m aukštyje). Tiesa, Lietuvai priklauso ne visas, bet apie 70% ežero.
Kaip patekti į šią nuošalią ir automobiliais sunkiai privažiuojamą vietą? Paprasčiau tai būtų galima padaryti iš Lenkijos pusės.
Turint laiko ir noro rekomenduoju iš Vižainio miestelio važiuoti vakariniu ežero krantu tiesiai apie 5 kilometrus. Pakelyje lieka Burniškių ir Stankūnų kaimai. Kai ežeras šiek tiek „atsitraukia“ nuo kranto, pasiekiame lenko ūkininko sodybą ir kaimo turizmo nakvynės namus (į juos veda ir kelrodės). Už automobilio palikimą kieme gali tekti ir simboliškai susimokėti, bet atsilyginant gausite reikiamą informaciją kaip reikėtų puskilometrį keliauti pėsčiomis miškelio link. Įspėju, kad į kalną kopti nebus lengva: sovietiniai pasieniečiai anksčiau sąmoningai kirto ir vietoj vertė medžius – kad miško žvėrys neprasiskverbtų ir neerzintų jų bei daviklių, įmontuotų prie spygliuotos tvoros.
Lietuvoje reikėtų keliauti taip: iš Vygrelių rokadiniu keliu važiuoti į pietinę Talaikės ežero pakrantę ir sustoti ant kalniuko toje vietoje, kur dešinėje yra apie šimto metro nemiškingas „plyšys“ bei keliukas vedantis į pievas. Ten palikti automobilius ir rokadiniu keliu žygiuoti dar apie 2,5 km. Kadangi ten jokių kelrodžių nerasite, tai teks pasikliauti navigacinių prietaisų parodymais. Užlipę ant Dunojaus kalno įspūdingos panoramos neišvysite – ją užstoja medžių lajos.
Aukščiausias Sūduvos ir tarpukario Lietuvos kalnas Janauka lengviau yra pasiekiamas nuo iš Pavištyčio kaime esančio Lietuvos Nepriklausomybės paminklo, įsikūrusio netoli Pavištyčio kalno, siekiančio 282,4 metrus (netoli yra ir pusmetriu žemesnis Staugūno kalnas). Nuo paminklo reikia beveik du kilometrus važiuoti keliu, vedančiu į rytus ir sukti piečiau į miškelį. Deja, ir čia pravers GPS parodymai bei Vištyčio regioninio parko direkcijos darbuotojų patarimai. Pasiekę tikslą galėsite pasigirti, jog buvote tokiose lietuviškose aukštumose, kuriose nedrįso apsilankyti nė vienas tarpukario Lietuvos prezidentas ar ministras pirmininkas.
Benjaminas Mašalaitis
