Po kūdikio gimimo iš moters dažnai tikimasi begalinės laimės ir švytinčių akių, tačiau realybėje dalis mamų tuo metu jaučiasi išsekusios, verkia be aiškios priežasties ar net jaučia kaltę, kad nepatiria to „instinktyvaus džiaugsmo“, apie kurį taip mėgsta kalbėti socialiniai tinklai. Nors po gimdymo emociniai svyravimai yra dažni, kartais liūdesys, nerimas ir išsekimas gali būti ir pogimdyvinės depresijos ženklai.
Specialistės papasakojo, kuo skiriasi pogimdyvinė melancholija nuo depresijos, kaip savijautą veikia miego trūkumas ir hormonų pokyčiai, patarė, kaip moteriai padėti sau pačiai, ir atskleidė, kodėl artimųjų palaikymas bei reakcija šiuo laikotarpiu yra itin svarbūs.
Tiesiog liūdesys, o gal – signalas ieškoti pagalbos?
„Vaistinėje konsultuojant neseniai pagimdžiusias moteris kartais tenka išgirsti ne tik klausimų apie fizinę sveikatą, bet ir užuominų apie emocinius sunkumus. Dažniausiai moterys skundžiasi nuolatiniu nuovargiu, miego sutrikimais, padidėjusiu nerimu ir sunkumu atsipalaiduoti net tada, kai atsiranda galimybė pailsėti. Neretai jos mini ir dirglumą, dažną verksmingumą, emocinį jautrumą ar abejojimą savo, kaip mamos, gebėjimais“, – sako BENU vaistininkė Diana Saltanavičienė.
Pasak jos, tokie nusiskundimai ne visada reiškia pogimdyvinę depresiją, tačiau gali būti signalas, kad moteriai reikia didesnio palaikymo ir dėmesio jos emocinei savijautai. Todėl svarbu apie šiuos sunkumus kalbėti atvirai ir, esant poreikiui, paskatinti kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus.
Vilniaus šeimos psichologijos centro egzistencinė analitinė psichoterapeutė, penkių vaikų mama Agata Jurolaitė-Mažeikienė pastebi, kad fizinis ir emocinis nuovargis po gimdymo yra labai pažįstamas daugeliui mamų. Tai vadinama lengva depresija arba motinystės liūdesiu.
„Tokia būsena dažniausiai prasideda praėjus keletui dienų po gimdymo ir gali tęstis apie dvi savaites. Tačiau jei simptomai užsitęsia ilgiau, jeigu jie sudėtingėja, pavyzdžiui, atsiranda nerimas, įkyrios mintys, kaltės jausmas, nemiga, motyvacijos stoka, irzlumas, nenoras bendrauti su draugais ar artimaisiais, būtina kreiptis pagalbos“, – sako A. Jurolaitė-Mažeikienė.
Svarbu pasirūpinti ne tik kūdikiu, bet ir savimi
Po gimdymo moters organizmas patiria didelius pokyčius. Pasak D. Saltanavičienės, pirmosiomis savaitėmis staigiai krinta hormonų, ypač estrogenų ir progesterono, koncentracija, o tai gali turėti įtakos nuotaikai, emociniam jautrumui ir gebėjimui susidoroti su stresu.
„Tuo pačiu metu dažni prabudimai naktį ir nepakankamas poilsis mažina organizmo atsparumą, didina dirglumą ir nerimą. Nuolatinis nuovargis taip pat gali sustiprinti neigiamas emocijas ir apsunkinti prisitaikymą prie naujų motinystės iššūkių. Nors tokia savijauta pirmaisiais mėnesiais po gimdymo yra gana dažna, svarbu stebėti jos intensyvumą ir trukmę“, – sako vaistininkė.
Anot A. Jurolaitės-Mažeikienės, tapus mama svarbu priimti šį naują vaidmenį ir leisti sau tiesiog „būti“ su viskuo, ką tas vaidmuo atneša: džiaugsmo ašaromis, pasimetimo valandomis ir net baime.
„Gimus vaikui, sunku atrasti laiko ir jėgų tiems dalykams, kurie džiugino prieš tai – kelionėms, susitikimams su draugais, ramioms popietėms su knyga. Tapus mama, tenka išmokti „mažų žingsnelių meno“, kai mažos atokvėpio akimirkos tampa aukso vertės, o norint tinkamai pasirūpinti vaikeliu, reikia pasirūpinti ir savimi“, – sako A. Jurolaitė-Mažeikienė.
Kokie požymiai rodo, kad reikia pagalbos?
Vis dėlto, pasak D. Saltanavičienės, esama ženklų, kurie išduoda, kad moteriai reikalinga profesionali pagalba. Tokie ženklai – nuolat išliekantis liūdesys, beviltiškumo jausmas, stiprus nerimas, dažnas verksmingumas, ryškus dirglumas ar susidomėjimo anksčiau malonia veikla praradimas.
„Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į reikšmingus miego ar apetito pokyčius, sunkumą susikaupti, nuolatinį kaltės ar menkavertiškumo jausmą. Nerimą turėtų kelti ir situacijos, kai moteriai tampa sunku pasirūpinti savimi ar kūdikiu, ji vengia artimųjų pagalbos ar jaučiasi emociškai atsiribojusi nuo savo vaiko. Ypač svarbu nedelsiant kreiptis pagalbos, jei kyla minčių apie savęs žalojimą, savižudybę ar kūdikio sužalojimą“, – sako D. Saltanavičienė.
Šeimos vaidmuo – pastebėti, išgirsti ir padėti
A. Jurolaitė-Mažeikienė priduria, kad itin svarbus vaidmuo tenka ir artimiesiems, nes šeimos nariai dažnai pirmieji pastebi, kad moteris ima keistis. Anot psichoterapeutės, pogimdyvinės depresijos metu šeima gali būti pagrindinis moters ramstis. Svarbu jos nesmerkti ir nekaltinti, bet priimti, išklausyti ir pasiūlyti realią pagalbą tada, kai jos labiausiai reikia.
„Praktinė pagalba taip pat labai reikšminga: perimti dalį buities darbų, pasirūpinti kūdikiu, kad mama galėtų pailsėti. Dažnai moteris pati nepaprašo pagalbos, todėl artimieji galėtų pasiūlyti konkrečius būdus, kaip palengvinti jos kasdienybę“, – sako A. Jurolaitė-Mažeikienė.
Po gimdymo svarbu atkurti organizmo atsargas
Anot D. Saltanavičienės, po gimdymo svarbiausia užtikrinti visavertę mitybą, pakankamą poilsį ir atkurti nėštumo bei gimdymo metu išeikvotas maistinių medžiagų atsargas. Emocinei savijautai palaikyti svarbūs B grupės vitaminai, vitaminas D, geležis, magnis ir Omega-3 riebalų rūgštys, nes jų trūkumas gali būti siejamas su didesniu nuovargiu, prastesne nuotaika ar sumažėjusiu energingumu.
„Ypatingą dėmesį verta skirti geležies atsargoms, ypač jei gimdymo metu buvo netekta daug kraujo, nes geležies trūkumas gali pasireikšti silpnumu, išsekimu ir koncentracijos sunkumais. Žindymo laikotarpiu svarbu rinktis preparatus, kurie yra tinkami vartoti maitinančioms moterims, ir neviršyti rekomenduojamų dozių. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad maisto papildai negali pakeisti visavertės mitybos ar profesionalios pagalbos, jei moteris susiduria su ryškiais emociniais sunkumais“, – sako D. Saltanavičienė.
