Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudoje Kalvarijos miesto vardas buvo minimas gana dažnai. Tiesa, prie pavadinimo buvo pridedamas žodelis „Suvalkų Kalvarija“. Kitaip tūlas skaitytojas galėjo nesunkiai sumaišyti Sūduvos miestą su kitu miesteliu – Žemaičių Kalvarija. Kapsų žemes priskirti Žemaitijai buvo nedovanotina klaida.
„Suvalkų Kalvarija ir apylinkės“ – tokiu pavadinimu prieš devyniasdešimt metų parašytą straipsnį užtikau viename Lietuvos dienraštyje. Pateikiu žurnalisto tyrinėjusio Sūduvos regioną, mintis:
„Apie Suvalkų Kalvariją nėra puošniai įrengtų kurortų, nei daug archeologinėmis sensacijomis jau pagarsėjusių piliakalnių ar pilių, nei gydomų mineralinių šaltinių. Bet apylinkėje yra vietų, kurios tikrai vertos keliautojo akies.
Pasiekti Kalvariją visada lengva, nes yra plentas ir geležinkelis. Apylinkėje gerai žvyruoti vieškeliai ir keliai.
Keliaujant iš Marijampolės, likus keturiems kilometrams iki Kalvarijos, kairėje pusėje prie pat plento, verta sustoti ir pamatyti originalius vėjo malūnus. Paprastai vėjo malūnai būna gana dideli pastatai su ilgais keturiais sparnais. Šis malūnas teturi du trumpus, bet savotiškai sukombinuotus sparnus. Ir pats malūnas visiškai kitokios išvaizdos, kaip kiti vėjo malūnai. Šis „fabrikas“ išrodo gana mažutis. Bet malūno sparnai ir prie mažiausio vėjelio lengvai suka dideles girnas. Kartu traukia lentpjūvės pielas (prie malūno įtaisyta lentpjūvė). Šio malūno konstruktorius yra savamokslis technikas, kaimietis Juodeška.
Tik privažiavus Kalvariją, iš šiaurės pusės verta sustoti prie esančio kairėje plento pusėje pirmutinio miesto namo, kuriame dabar gyvena vadinamas Suvalkijos knygnešių karalius J. Kancleris.
Šioje vietoje kada tai rusų karininkai triukšmingai gyveno ir puotas kėlė. O Lietuvos valdžia (1918-1940 m. aut. past.) vietą ir namą dovanojo šiam lietuviškos spaudos kovotojui gyventi. Kancleris mielai papasakos daugelį nuotykių iš kovos už lietuvišką knygą. Ir apie V. Kudirką bei kitus kovotojus už lietuvybę, ir apie žiaurius rusų žandarus ir kitus caro valdžios „načialnykus“. Apie baisųjį Kalvarijos kalėjimą, kuriame caro valdžia tiesiog pūdė šalies patriotus. Be J. Kanclerio Kalvarijoje gyvena dar du knygnešiai – Luobikis ir Agurkis.
Mieste aplankytinos bažnyčios. Buvusi rusų cerkvė įdomi savo gražiu stiliumi, sienose dažytais ir kitais paveikslais. Parapijos bažnyčia turi įdomią savo likimo istoriją.
Per pirmą pasaulinį karą Kalvarija buvo kovų fronto zonoje. Miestas buvo sugriautas. O parapijos bažnyčia buvo itin geras artilerijos taikinys. Prie pat bažnyčios stovėjo namai. Bet neliko nei vieno sveiko namo, – visi buvo sugriauti. Prie pat bažnyčios krito ir susprogo daugybė sviedinių. Bažnyčios sienos buvo pilnos kulipkų ir sviedinių skeveldrų. Bet pati bažnyčia liko stovėti sveika – neišgriauta ir nesudeginta. Daugelis čia tikėjosi stebuklą įvykus.
(Kalvarijoje) gražus A. Smetonos vardo parkas ir jo paminklai. Psichiatrinė ligoninė, audimo fabrikas. Gražūs, nauji senelių prieglaudos namai ir pradžios mokyklos rūmai. Taip pat Kružiko vyno dirbtuvė, moderniška skerdykla. Garsus visoje Lietuvoje Romanovo malūnas, o greta jo pavyzdingas valdžios ūkis.
Vytauto Didžiojo gatvė, kuri rusų laikais turėjo „pestungės ulyčios“ vardą ir kurioje buvo tas baisusis caro kalėjimas. To kalėjimo dabar(1918-1940) nė ženklo. Jo vietoje stovi gražūs namai.
Apžiūrint Kalvariją reikia visada atminti, kad pirmojo pasaulinio karo metu miestas buvo baisiai nukentėjęs.
Kalvarijos apylinkės gražios. Į pietus už trijų kilometrų nuo miesto yra didelis, pailgos išvaizdos Orijos ežeras. Jo krantai banguoti kalvomis, apaugusiomis jaunų pušų ir eglių miškeliais. Visada galima pasinaudoti vietos žvejų valtimis, pasiirstyti ir pasimaudyti bangose, maloniai pasižiūrėti į žavingus ežero krantus.
Tiesiai į pietus, maždaug už dešimt kilometrų nuo Kalvarijos, liūdnai keliautoją nuteiks žole užžėlęs plentas. O mūsų pasienio (su Lenkija aut. past.) sargybinis paprašys sustoti. Tai garsaus Kauno-Suvalkų plento dalis. Šiuo plentu kadaise buvo labai didelis ir gyvas judėjimas. Bet administracinė linija skersai per plentą išrausė griovius, akmens grindinį užželdė žole, o susisiekimą su visos Suvalkijos centru, Suvalkais, nutraukė.
Iš Kalvarijos: pietų ir vakarų kryptimis patogus važiuoti, gerai žvyruotas pirmos rūšies vieškelis veda į Liubavą. Liubavas – tai ne miestas, bet kaimu vadinti irgi būtų lyg nuodėmė. Nors jis prieš kelis metus išsiskirstė į viensėdžius, bet visos jame esančios įstaigos pasiliko. Dabartiniu laiku Liubave į viešas ir neviešas įstaigas įskaitoma: valsčiaus raštinė, dviejų komplektų pradžios mokykla, pusė sinagogos, o bažnyčių tai aš ir pats nežinau, kiek skaityti. Naujai pastatytą vėjas sugriovė, o seną tai vargu ar kas iš pažiūros galėtų pripažinti bažnyčia. Dar yra pusketvirtos įvairių prekių krautuvės, ir iš po skverno valstybinės degtinės parduotuvė. Yra dar daug pasienio policijos, įvairių būstų ir viršininkų.“
Bus daugiau..
Tomas Sušinskas
