Protėvių primygtinis ir įkyrus svečių raginimas valgyti buvo laikomas vaišingumo ženklu

Anot šaltinių, mūsų protėvių „Šeimoje pagal tradiciją valgį gamindavo motina. Nepaisant to, kad mama turėjo suaugusias dukras, tačiau jos vasarą eidavo dirbti lauko darbų. Žiemą ausdavo ir verpdavo.

Mūsų senoliai paprastai valgydavo tris kartus per dieną. Pusryčiai buvo valgomi ne prieš einant į darbą, o jau kurį laiką padirbėjus. Todėl visos dienos darbas buvo dalinamas į tris dalis: nuo darbo pradžios iki pusryčių, nuo pusryčių iki pietų ir nuo pietų iki vakarienės.

Užnemunės regione sūduviečiai pusryčiams labiausiai mėgo raugintų burokų ir kopūstų sriubas. Barščiai, kaip vienas pagrindinių protėvių šeimos valgių buvo minimi jau XIX amžiuje. Barščius virdavo su kiauliena, aviena ir veršiena. Tokią sriubos lėkštę pusryčiams duodavo kartu su karštomis šutintomis bulvėmis. Kartais pusryčiams duodavo ir mėsos. Apskritai reikia pabrėžti, kad pusryčiai buvo laikomi sočiausiu dienos valgiu. Pietūs jau mažiaus sotūs, o vakarienė dar silpnesnė.

Sūduvoje pietūs nebuvo atskirai verdami. Buvo duodam tai, kas liko nuo pusryčių. Kad sriuba neatvėstų, ji su visu dideliu puodu buvo laikoma krosnyje. Arba specialiai pašildoma pakartotinai.

Kartais pietums virdavo bulvienę į kurią dėl tirštumo įpildavo miltų arba kruopų. Kartais bulvienę užskanindavo taukine. Taukinė, – tai kartu su prieskoniais išmaišyti nelydyti taukai. Taip pat pietums patiekdavo įvairius virtinius su varške, mėsa, lašiniais, vadinamais lašinuočiais.

Vakarienei valstiečiai dažniausiai virdavo pieniškas sriubas, kurių tarpe pirmą vietą užėmė kukulaičių (Užnemunėje) sriuba, Aukštaitijoje vadinta zacirka. Vakarienei virdavo pieniškas miežines arba kvietinių kruopų sriubas. Prasidėjus bulviakasiui mėgstamas vakarienės patiekalas buvo kleckynė – pieniška tarkuotų bulvinių kukulių sriuba. Kartais vakarui patiekdavo ir išvirtas nuskustas bulves. Jos dažniausiai buvo valgomos su rūgusiu arba saldžiu pienu.

Mūsų protėvių maisto racionui turėjo įtakos metų laikas. Pavasarį maistas ypač pablogėdavo. Todėl sriubas šeimininkės virdavo iš rūgštynių, dilgėlių, balandų, Sunkiausias metų mėnuo buvo liepa. Tuomet praėjusių metų maisto atsargos jau baigdavosi, o šviežių dar nebūdavo.

Vasaros metu tarp pietų ir vakarienės buvo duodami pavakariai. Pagal tradiciją jie prasidėdavo gandrui atskridus ir pasibaigdavo jam išlėkus. Pavakariams duodavo saldaus pieno su duona, sūriu. Kartais tiesiog iškepdavo blynų. Darbininkams pavakarius visada išnešdavo į lauką.

Rugiapjūtės ir mėšlavežio darbų metu darbininkams duodavo užvalgyti priešpusryčių – duonos su sūriu ir blynų. Tokiu būdu vasarą valgyt patiekdavo net penkis kartus per dieną. Tačiau nepamirškime, kad XIX a. ar dar anksčiau lietuvių ūkininkų darbo diena tęsėsi nuo saulėtekio iki sutemų.

Žiemą dažnai buvo verdamos raugintų kopūstų ir burokų (barščių) sriubos. Pavasarį ir vasarą – rūgštynių, burokėlių stiebų sriubos.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje ( nuo 1900 m. ) išnyko kai kurie senoviški valgiai. Sūduvoje pusryčiams vietoje sriubų imta naudoti kavą, arbatą su duona lašiniais. Šeimininkės pradėjo kepti kiaušinienę. Tai įtakojo ir nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940) populiarėjantys šeimininkavimo kursai. Neturtingų ūkininkų moterys buvo mokomos iš tų pačių produktų ruošti kuo įvairesnį maistą.

Darbo dienomis ūkininkų šeima valgė toje pačioje patalpoje, kur maistas buvo gaminamas. Ši patalpa Užnemunėje vadinosi kuknia. Susėdimo už stalo tvarka buvo tradicinė. Kiekvienas šeimos narys turėjo įprastą savo vietą. Šeimininkas sėsdavo stalo gale palei sieną. Šeimininkė arčiausiai prie viryklos buvusioje stalo pusėje.

Protėviai prausdavosi ne tuoj atsikėlę, o tik prieš pusryčius. Prieš kitus valgymo kartus tik nusimazgodavo rankas. Bevalgant atėjęs žmogus buvo kviečiamas prie stalo. Iš toliaus atvykęs svečias buvo sodinamas į šeimininko vietą.

Visoje Lietuvoje, ne tik Sūduvoje, buvo žinomas toks paprotys: prieš valgant kokį naują tais metais pirmą kartą patiektą valgį, vyresnysis šeimos narys rėždavo su šaukštu jaunesniam namiškiui į kaktą. Ir sakydavo – naujiena.

Dar XIX a. pab. mūsų protėviai valgė iš bendrų indų. Vyravo mediniai šaukštai, o šakučių ir peilių nevartojo. Vėliau pradėta valgyti iš atskirų indų. Dažniausiai molinių ar emaliuotų skardinių. Ant stalo mediniai šaukštai buvo padedami vienoje krūvoje ir kiekvienas išsirinkdavo saviškį.

Visuose šaltiniuose minimas lietuvių vaišingumas. Atvykusį svečia ūkininkas priimdavo kuo nuoširdžiausiai. Vesdavosi į geruosius kambarius, sodindavo stalo kertėje, pačioje garbingiausioje vietoje. Pirmąsias greitomis svečiui paruoštas vaišes sudarė nekasdieniški valgiai: kiaušinienė, dešra, skilandis, sūris, medus, degtinė, naminis alus. O primygtinis raginimas valgyti buvo laikomas vaišingumo ženklu. Apie gerai parengtas vaišes, kur šeimininkas svečių pakankamai neragindavo buvo sakoma: „Visko buvo, tik raginimo pritrūko“.

Kitoje dalyje aptarsime senuosius ūkininkų šeimose pasigamintus gėrimus ir medinius namų apyvokos daiktus.

Tomas Sušinskas