Salaperaugio ir Durbės kaimų kaimynystė: pirmosios karo dienos Kalvarijos pasienyje

Knygoje „Kaimų istorijos“ išnykusiame Durbės kaime gyvenusios Račkauskų šeimos atžala, Vinco Račkausko sūnus prisimena „jog kaimo gyventojai, norėdami atlikti kai kuriuos darbus per vieną dieną, organizuodavo talkas. Žmonės rinkosi į rugiapjūtės, bulviakasio, linų rovimo, mynimo ir brukimo talkas.

Visiems talkininkams buvo smagu pabendrauti. Šeimininkės suruošdavo gausias vaišes. Prapjaudavo skilandžius, virdavo namines dešras, cepelinus, kepdavo vėdarus. Rudens talkoms papjaudavo aviną.

Talkai pasibaigus ant stalo pastatydavo butelį degtinės. Visi gerdavo paeiliui iš vieno stikliuko. Niekada neteko matyti nei vieno pasigėrusio. Buvo ir dainuojama. Jei atsirasdavo muzikantas, tai ir pašokdavo.

Apie 1937 m. Trakėnuose gyvenęs ūkininkas Kasperavičius įsigijo mašiną, kuri javus ne tik iškuldavo, bet ir išvalydavo. Grūdai byrėdavo tiesiog į maišus. Talkininkai juos nešdavo tiesiai į aruodus. Ši naujovė daugeliui labai patiko.

Pusė Durbės kaimo naujakurių atsikėlė iš Salaperaugio, todėl ryšiai tarp abiejų kaimų nenutrūko. Salaperaugyje pas Domą Radzevičių kasmet vykdavo gegužinės pamaldos. Abu kaimai kasmet užprašydavo šv. Mišias ir kviesdavo kunigą pašventinti laukus, ruošdavo baliukus.

Tais laikais kaime niekas neturėjo pirčių, dušų. Vasaromis eidavo maudytis į Salaperaugio ežerus, durpines. Žiemą vonią atstodavo balijos. Vandenį pasišildydavo dideliuose puoduose.

Patalynę ir apatinius marškinius skalbdavo geldose, skalaudavo durpinėse. Pirktinis muilas buvo brangus, todėl visi jį virdavo namuose. Tokiu muilu prausdavosi patys ir skalbdavo drabužius.

1938 m. sėkmingai baigiau antrąją progimnazijos klasę. Sugrįžęs namo atostogų pamačiau naujoves. Po lenkų pareikšto ultimatumo buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Plentu tarp abiejų valstybių ėmė važinėti įvairus transportas. Buvo sunaikintos ant plento želdavusios piktžolės.

1938 m. sušlubavo mano tėčio sveikata: ėmė skaudėti vidurius, jautė silpnumqą, dirbdamas greit pavargdavo. Pradžioje bandė gydytis  naminiais vaistais, gėrė įvairių žolelių arbatas. Tačiau stiprėjo skausmai, silpo jėgos. Kaimynai ir giminės jį įkalbėjo važiuoti pas gydytoją.

Kalvarijoje tuo metu veikė psichiatrinė ligoninė, todėl gydytojų buvo nemažai. Vieni žydų tautybės, kiti lietuviai. Žydai turėjo tobulesnių diagnostikos priemonių. Žydas Kronzonas savo kabinete naudodavo ir rentgeno aparatą.

Atvažiavus į Kalvariją iškilo dilema: pas kokį gydytoją eiti – pas žydą ar lietuvį. Tėtis nusprendė, kad Lietuvos patriotui, savanoriui (Nepriklausomybės kovų autor. pastab.) eiti pas žydą netinka. Pareikalavo vežti pas lietuvį Tekorių. Šis pačiupinėjo ir pasakė: „Nieko baisaus, truputį peršalai, tuoj praeis“. Išrašė kažin kokių miltelių, patarė dar kart atvažiuoti ir išleido namo.

Tačiau vaistai nieko nepadėjo. Ligonis kasdien silpnėjo, skausmai darėsi nepakeliami.

Nutarta dar kartą vežti pas gydytoją, tik dabar jau pas žydą Kronzoną. Šis iškart nustatė tikslią diagnozę: trūkęs apendicitas. Pasakė, kad vizitas pas gydytoją pavėluotas, išgyventi nėra vilties. Tėtį tuoj pat nuvežė į Marijampolės ligoninę. Ten po trijų dienų jis mirė. Silpnos sveikatos mama liko su trimis vaikais, iš kurių aš buvau vyriausias – trylikametis.

Mokydamasis Kalvarijoje gyvenau pas grįžusį iš Amerikos poną P. Gražulį. Savo erdviame name jis laikydavo ir daugiau gimnazistų. Pirmoje klasėje tuo metu mokėsi keliolika žydukų, kuriems labai sunkiai sekėsi lietuvių kalba, algebra. Aš juos tų dalykų pamokindavau. Už pamoką man jie mokėdavo po vieną litą. Už tuos uždirbtus pinigėlius pirkdavau sąsiuvinius, plunksnas, rašalą. Gerai dar, kad man, kaip savanorio vaikui, nereikėjo mokėti už mokslą.

1939 m. rugsėjo 1 d. mano šeimininkui Gražuliui įjungus radiją išgirdome, kad tarp Lenkijos ir Vokietijos prasidėjo karas. Mūsų namuose, Durbės kaime, apsigyveno būrys lietuvių kareivių. Netrukus plentu į Lietuvą būriais pradėjo bėgti sumuštos lenkų armijos kariai.

Kai Lietuvos žvalgai pastebėdavo atvykstančius lenkus, būdavo skelbiamas pavojus. Po signalo dalis lietuvių kareivių su šautuvais ir kulkosvaidžiais užimdavo pozicijas paruoštuose apkasuose. Kita dalis išsidėstydavo prie plento ir kai lenkai priartėdavo pareikalaudavo sudėti ginklus ir šovinius. Konfliktų tarp tokių bėglių ir lietuvių nekildavo.

Lenkų ginklai likdavo paplentėje sukrauti į krūvas. O nuginkluoti lenkai, lietuvių karių lydimi, būdavo vedami į Kalvariją. Tai truko apie dvi savaites. Pasienį pradėjo saugoti vokiečiai.

1940 m. birželį baigiau Kalvarijos progimnaziją. Birželio 15 d. direktorius J. Košys įteikė visiems baigimo pažymėjimus. Savo ir mokytojų lėšomis surengė nedidelį išleistuvių pobūvį. Vaišės vyko mokyklos sporto salėje.

Keistai atrodė, kada direktorius, truputį pasėdėjęs prie stalo, vis išeidavo į savo butą. Jis gyveno mokyklos pastate. Paslaptis netrukus paaiškėjo. Bute buvo įjungtas radijas. Radijas be paliovos pranešinėjo apie Lietuvoje vykstančius svarbius įvykius. Paskutinį kartą įėjęs į salę pasakė, kad Lietuva priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumą. Direktorius pasiūlė baigti pobūvį ir skirstytis namo.

Tarybinius karius po kiek laiko pamatėme ir savo apylinkėse. Jie vietoj lietuvių policininkų pradėjo saugoti pasienį. Vasaros pabaigoje prie keliuko, einančio per mūsų lauką, atsirado stulpas su lenta. Ant jos buvo užrašas rusiškomis raidėmis: „Zapretnaja pograničnaja zona“. Tai buvo pirmasis mano susitikimas su kirilica”.

Sūduvos gidas logotipas

Tomas Sušinskas

 

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE