Prieš daugiau nei penkis šimtus metų dabartinio Simno vietoje lingavo amžinosios girios. Kirvio neliesti ir žmonių kojų neišmindžioti miškai buvo pilni žvėrių ir paukščių. Girių prošvaistėse žaliavo pievos ir tyvuliavo ežerėliai. O visa apylinkė priklausė Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui.
Simne pirmieji gyventojai apsigyveno penkiolikto amžiaus pradžioje. Vytautas Didysis sutriuškino vokiečius Tanenbergo laukuose ir kryžiuočių puldinėjimai baigėsi. Į nelaisvę paimti ordino riterių tarnai, ginklanešiai ir daugybė Smolensko rusų įsikūrė aplink būsimą miestą. Vėliau į Simno miškus siųsdavo kariuomenės dezertyrus. O kautynėse pasižymėję lietuvių kariai gaudavo didelius tų žemių plotus. Tvarkė naujų sodybų steigimą, ir griežtai kontroliavo naujakurius.
Neprabėgus šimtmečiui miškai buvo iškirsti ir derlinguose laukuose įsikūrė šimtai sodybų. Tuomet Simno žemės patraukė daugelio didikų žvilgsnius. Apylinkių žmonės buvo gana turtingi: svirnai lūždavo nuo duonos, midaus ir vaško. Vietiniai nesiskundė mokėdami didelius mokesčius.
Visa Simno sritis 1496 metais priklausė Lietuvos didžiajam maršalkai Jonui Zabžežinskiui. Turtinga ir didelė apylinkė sužavėjo didiką. Ir 1517 metais čia įkūrė miestą, kuriam suteikė Simno vardą.
Didiko iniciatyva 1520 metais iškilo mūrinė Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Renesanso stiliaus šventovė miestelį puošia jau daugybę šimtmečių.
Zabžežinskio laikais bažnyčios durys privalėjo visada būti atviros. Dvarininko tarnai mišių metu atidarydavo rūmų paradines, kad magnatas galėtų girdėti pamaldas neišeidamas iš dvarvietės. Buvo išdidus ir į bažnyčią neidavo – nemėgo matyti baudžiauninkų sermėgų ir vyžų.
Karalius Zigmantas Vaza 1626 metais suteikė Simnui Magdeburgo teises ir herbą. Miestas augo ir didėjo. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, 1795 m. vietovė atiteko Prūsijai. Didikai į miestelį užsukdavo vis rečiau. Tačiau uoliai tikrino ar vasalai surenka karaliui duoklę.
Vokietis pats eidavo per visus baudžiauninkų kiemus, kontroliuodavo, kiek žmonės turi karvių, arklių ir kiaulių. Suskaičiuodavo visus bičių avilius ir nustatydavo medaus normą. Išvaikščiodavo visas pamiškes ieškodamas ar valstiečiai nieko nepaslėpė.
Sklisdavo pasakojimai, kad eilinio patikrinimo metu miške išsisuko koją. Buvo toli nuklydęs ir negalėjo prisišaukti pagalbos. Išsigandęs dėl savo gyvybės, Dievui pasižadėjo tris metus neimti iš kaimiečių jokios duoklės, pakeisti bažnyčios stogą.
Grįžęs į dvarą medaus, vaško, javų ir vilnų daugiau nereikalavo. Tačiau duoklę valstiečiai turėjo mokėti pinigais, nes besimelsdamas dėl savo gyvybės Dievui apie tai nieko neminėjo. Bažnyčiai paaukojęs kelis vežimus šieno visiems gyrėsi, kaip Dievas jam padėjo išlikti gyvam.
Žmonių prisiminimuose išlikęs keistuoliu vadintas Simno vaitas ir Metelių seniūnas J. Chmielevskis. Naktimis vaikščiojo po laukus ir kasinėjo Giluičių, Prelomčiškės, Dambavaragio piliakalnius. Būdamas ypatingai godus tikėjosi rasti užkastus lobius. Buvo to laikmečio juodasis archeologas. Skaitydavo įvairius alchemikų raštus, praktikuodavo juodąją magiją. Vietiniai žegnodavosi pamatę didiką ir vengdavo jo iš tolo.
Netoli Simno esančio Giluičio ežero vanduo buvo nepaprastai skaidrus. Vietomis dugną galima buvo matyti net penkis ar šešis metrus. Čia pat stūksojo senas piliakalnis.
Padavimai teigė, kad Giluičio ežeras atsiradęs iš moters ašarų. Neatsispyrusi vyrams krivio prakeikta vaidilutė klaidžiojo Simno apylinkės giriose, kol jos ašaros pavirto į ežerą. Tarpukaryje dugne buvo randama daugybė suakmenėjusių medžių kamienų. Ištrauktuose uolienos pavyzdžiuose rasdavo įvairios augmenijos.
Nepriklausomoje Lietuvoje Simnas buvo gana nemažas ir gražus miestelis. Seniūnijos centras tapo prieš pirmąjį pasaulinį karą. Vietovę kirsdavo geležinkelio bėgiai, kurie siekė Suvalkus ir Vilnių.
Buvo kalbama, kad tarpukaryje Simnas aprūpindavo visą Suvalkiją degtine. Stebuklingų bravorų niekas negalėjo surasti. Aplink miestelį tyvuliavę ežerai turėdavo daugybę salų, kurios nešė gerą pelną daugeliui.
Kipro Petrausko medžioklės plotuose, prie Žuvinto ežero naktinis darbas virte virė. Salose kūrendavosi laužiukai, prie kurių nieko nebijodami šildydavosi „žvejybos fanatikai“. Tačiau prie kiekvieno žūklės mėgėjo valties dugno, virve pririštas plaukdavo ir kanistras. Policija nieko nepešdavo, nes „žvejys“ pamatęs laukiančius ant kranto pareigūnus, vienu mostu virvę nupjaudavo.
Tarpukaryje Žuvinto kaimo gyvybę palaikydavo Simno geležinkelio stotis. Už stoties neišbrendamuose raistuose buvo didžiuliai pelkių plotai. Klajojantys laukinių ančių pulkai ir mėnulis pakibęs virš pelkių keldavo baimę į apylinkes atklydusiam turistui.
Publikacija yra perleista iš naujo. Originali publikacijos data – 2020 m. rugsėjo 28 d.
