Pasak 1932 m. šaltinių, „ten kur susieina trijų valstybių sienos yra Vištytis. Prie miestelio prieina didelis ežeras. Lietuviams priklauso tik mažoji dalis. Kita dalis vokiečių rankose. Kitoje pusėje jau Vokietija.
Apie šį ežerą yra toks padavimas. Seniai seniai, ten, kur dabar banguoja ežeras, buvo neužmatomos pievos. Tačiau vieną vasaros naktį, arklius ganę arkliaganiai, išgirdo kažkur po žemėmis cypsintį viščiuką.
Bailesnieji piemenys nusigando ir pabėgo. Liko tik drąsiausieji. Tačiau juos ištiko nelaimė. Pievas apsėmė vanduo ir pasidarė ežeras. Vėliaus prie ežero įsikūrė miestelis.
Šiaip Vištytis yra nedidelis miestelis. Dauguma gyventojų yra žydai. Neseniai buvo galvojama steigti net gimnaziją. Bet kadangi mažai atsirado norinčių ją lankyti taip sau ir liko.
O gimnazija čia visai gal ir būtų reikalinga, nes Vilkaviškio gimnazijoje mažai vietos ir telpa tik 250 mokinių. Mūsų žmonės yra labai nerangūs. Vėliau būtų užsiregistravę kur kas daugiau.
Prie Vištyčio miestelio yra labai gražus miškas. Per pirmąjį pasaulinį karą jis buvo labai išretintas. Mat per mišką eina kelias, kuris rudenį būdavo beveik neišvažiuojamas. Todėl vokiečiai, 1915 m. norėdami pervežti patrankas kirto medžius ir guldė ant kelio. Tas ir labai gerai atsiliepia: blogo kelio per miškelį dabar niekada nebūna.
Seniau šiame miškelyje pasirodydavo plečkaitininkų (komunistų). Kartą uogaujančių bobų vienas buvo užtiktas krūme miegant. Tuoj miškelis buvo apsuptas aplinkinių valsčių šaulių, bet plečkaitininko nepavyko sugauti.
Šiaip apie Vištytį labai gražios vietos. Yra aukštokų kalnų. Keli net per 200 metrų aukščio.“
1932 m.
