Tokią kelionę pusiau pėsčiomis, pusiau važiuotas patyrė 1930 metais vietinis korespondentas iš Kauno. Įdarbinęs plunksną savo patirtais įspūdžiais pasidalino su skaitytojais. Įspūdžiai tai toks dalykas, kuriais ne visada galima tikėti. Nes kiek žmonių, tiek skirtingų nuomonių ir potyrių. Kiekvienas mato pasaulį savaip.
Taigi, pasak kažkada šioje žemelėje gyvenusio keliautojo, „plentas pasitaikė tiesus kaip styga. Duobėse telkšo purvo vonios. Visomis pusėmis burzgia automobiliai, autobusai ir motociklai. Pėsčiąjį drabstė purvais iš kairės ir dešinės. Čia jau ne Kaunas. Čia dauguma šoferių laikosi savų taisyklių.
Už nugaros pranyksta Aleksoto bakūžės. Nebesimato jau Fredos Topolių. Garliava. Čia jau dvelkia rami provincijos nuotaika ir liūdnos rudeniškos godos.
Prasideda kaimiški trobesiai ir šiaudiniai stogai. Kelios krautuvėlės. Aplink – pageltę medžiai ir žmonių daržai. Išsiskiria baltas klebonijos rūmas ir bažnyčia.
Pasuku į dešinę ir pajuntu griežtą permainą. Į Požėrus vingiuoja antros rūšies vieškelis. Laukuose kasamos bulvės. Moterų būriai, kaip maldininkės Šiluvoje, keliais „eina“ vagomis.
Nuo Požėrų ligi pat Kazlų Rūdos stūkso pušynai. Medžiai, smėlynai, samanos ir grybai. Kelias tuščias ir ramus. Miške tylu, kaip šventovėje.
Kazlų Rūda – ideali vieta poilsio trokštantiems vasarotojams. Aplink gražūs pušynai. Sausos ir smėlėtos vietos. Bėda, kad upės arti nėra. Vasarą gali sudžiūti nuo karščio. Tačiau vos tik pora valandų palyja, miestelyje atsiveria purvo vonios.
Mieste net keturios lentpjūvės. Viena iš jų gamina vietiniams elektrą. Todėl už šviesą mokestis brangesnis nei Kaune. Vakarais šviesa tai atsiranda, tai dingsta.
Susisiekimas su Kazlų Rūda iš visų pusių labai patogus. Kasdien trys traukiniai eina į Kauną. Trys į Virbalį ir du į Marijampolę.
Dešinėje geležinkelio pusėje yra didelis iškirsto miško plotas. Suskirstytas sklypeliais ir išdalintas žmonėms. Tarp kur ne kur užsilikusių pušelių baltuoja maži nameliai. Jie slepiasi smėlynuose. Viršuje tik kaminėlis ir vienas langelis. Tai naujakurių sodybos.
Traktierius (užeigos namai) Kazlų Rūdai nereikalingas, nes valstybinės galima gauti stoties bufete. Pusbonkutė – tik du litai aštuoniasdešimt centų.
O šiaip gana gražus miestelis. Kartais vadinamas kurortu. Apsuptas žaliu miškų vainiku. Miestelis apsistatęs vieno ar dviejų aukštų vilomis. Vasaromis čia skamba gramofono garsai. Ūžia atvykusių vasarotojų linksmos dainos ir pašnekesiai,“ – kelionę užbaigia turisto plunksna.
1930 m.
Tomas Sušinskas
