Senoji Marijampolės apskritis: miesto Vatikanu vadintas vienuolynas ir seniausia įmonė Užnemunėje

Senuose šaltiniuose teigiama, kad Marijampolės apskritis pirmoje Lietuvos respublikoje pagal plotą buvo penkiolikta visoje Lietuvoje. Apskrityje gyveno šimtas tūkstančių gyventojų. Buvo trylika miestų ir bažnytkaimių, ir beveik devyni šimtai kaimų, dvarų ir vienkiemių.

Kapsų žemę puošė ištisos lygumos, kurias apsodindavo kviečiais. Patys kapsai buvo įvardinami, kaip savotiško būdo žmonės. Kaimų 1918-1940 metų Sūduvoje beveik nebuvo, visi gyveno vienkiemiuose. Sodybų išplanavimas buvo paremtas nuo vokiečių laikų paplitusia mada: keturių kampų sklypu.

Nepriklausomybės pabaigos aušroje šiaudinių stogų praktiškai neliko. Kiekviena troba puošėsi moderniu, skardiniu stogu. Kiti mėgo raudonuojančias prieš saulę čerpes. Apskrityje ūkininkai versdavosi grūdų derliumi, nes javai derlingose žemėse derėdavo puikiai. Pagal perdirbtą pieną Marijampolės kraštas laikydavosi dvyliktoje vietoje. Verslą skatino Prano Vaičaičio gatvėje iškilusi didelė pieninė.

Švietimo srityje Marijampolės apskritis visus dvidešimt nepriklausomybės metų buvo pirmaujanti Lietuvoje. Nuo 1928 metų pradžios mokslas tapo privalomas visiems. Krašte iškilo beveik šimtas penkiasdešimt pradžios mokyklos rūmelių. Vaikus mokė 180 mokytojų. Visas pradžios mokyklas lankė apie aštuonis tūkstančius mokinių.

Marijampolės krašte tuo metu buvo keturios aukštesniosios mokyklos: trys Marijampolės mieste ir viena Prienuose. Turėjo 1700 mokinių ir 83 mokytojus-dėstytojus. Keturias vidurines mokyklas aptarnavo trisdešimt mokytojų, o jas lankė penki šimtai vaikų. Miesto mokytojų seminarija ugdė beveik tris šimtus būsimų seminaristų. Miestui gėdos nedarė dvi žemesnės žemės ūkio mokyklos, taip pat stalių ir amatų švietimo namai. Kapsų mokymosi tradicijos buvo labai senos, siekiančios caro priespaudos laikmetį.

Pirmoje Lietuvos respublikoje per visą apskritį tęsdavosi geležinkelio linija. Plentai sudarė beveik šimtą šešiasdešimt kilometrų. Plentų daugiau nei Marijampolė tuo metu turėjo tik Kaunas, Klaipėda ir Alytus. Bet vieškeliai buvo gana prasti, todėl savivaldybė rekomendavo žmonėms kelelius tvarkyti patiems.

Marijampolės apskrityje žmonių sveikata buvo įvardinama, kaip nebloga. Užkrečiamų ligų praktiškai nepasitaikydavo. Didžioji dalis gyventojų gana gerai maitinosi ir po truputį priprato laikytis higienos.

Pats Marijampolės miestas turėjo daugiau nei keturiolika tūkstančių gyventojų, iš jų 60 procentų sudarė lietuviai. Marijampoliečiai didžiavosi savo gražiąją baltuojančia bažnyčia, gimnazijos rūmais, J.Basanavičiaus skveru, cukraus fabriku, hale ir pačiu didžiausiu Lietuvoje kalėjimu.

Šaligatviais mieste vaikščiodavo būriai inteligentų. Su susuktais laikraščiais kišenėse, kuriuos įsigydavo žydaitės spaudos kioske. Prie Kvietiškio dvaro stovėjo aukščiausias Sūduvos krašte kaminas. Tarsi švyturys viliodavo turistus į Marijampolę iš visos apskrities.

Pasak marijampoliečių miesto vardas apėmė visą šios vietovės praeitį, dabartį ir ateitį. Tampriai susietas su Marijonų vienuolynu, kuris mieste sukūrė vieną didžiausių tuo metu kultūrinių židinių Sūduvoje. Ant Šešupės kranto, iš toli matomoje vietoje raudonavo Marijonų gimnazijos rūmai. Vietiniai šalia dviejų bokštų bažnyčios stovėjusį vienuolyną vadino Marijampolės Vatikanu. Vienuolyno sienos glaudė didelę viešąją biblioteką, kurios koridoriais vaikščiojo profesorius, istorikas Jonas Totoraitis.

Bažnyčia kartu su vienuolynu sudarė tarsi atskirą miesto kvartalą. Vienuoliai išlaikė aštuonių klasių Marijonų gimnaziją, spaustuvę, turėjo savo nedidelę elektrinę. Dideles stalių dirbtuves, daržus, gėlynus ir oranžerijas. Visame mieste išsibarstę stovėjo vienuoliams priklausantys pastatai ir žemės plotai. Tarpukaryje į Marijonų vienuolyną buvo priimami žmonės turintys turto arba mokantys amatą. Įstoję privalėjo visą turtą perduoti administracijai.

1918-1940 metais už pusės kilometro nuo Marijampolės, iškart už tilto per Šešupę link Vilkaviškio, stovėjo seniausias Sūduvoje žemės ūkio mašinų fabrikas. Įmonės savininkas Juozas Bliudžius šiame versle buvo pradininkas. Marijampoliečiui, tris dešimtis metų skaičiuojantis verslas nešė didelį pelną.

Visu pajėgumu dirbtuvė veikė jau prieš pirmąjį pasaulinį karą. Fabrikas buvo aprūpintas tuomet naujausiais ir moderniais įrengimais. Pagaminta įvairiausia žemės ūkio technika greit iškeliaudavo į stambių ūkininkų sodybas. Per metus buvo pagaminama keturi šimtai vienetų „akselinių“ mašinų. 1931 metais pirmą kartą pradėta gaminti technika cukrinių runkelių nuėmimo darbui palengvinti.

J. Bliudžius techniką pardavinėjo visoje Lietuvoje. Fabrike dirbę mechanikai remontavo atvežtą įrangą, liedavo atsargines dalis. O įmonės savininkas važinėjo po Lietuvą ir įrenginėjo vandentiekio sistemas ir vonias.

Tomas Sušinskas

 

 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas